Vaikui reikia labai daug duoti ir žymiai mažiau iš jo reikalauti (J.Pikūnas). Tai reiškia, kad ypač tėvai, o dažnai ir pedagogai, iš vaikų labai daug reikalauja. Vaikai dažnai girdi: „tu turi“, „tu privalai“, „tau reikia“... Dažnai ugdytojai reikalauja, bet nieko neduoda. Duoti reiškia mokyti, padėti. Tačiau atsitinka ir taip, kad nieko iš vaikų nereikalauja, o viską duoda.
Tėvai turėtų stengtis gyventi kartu su savo vaikais, o ne vien juos auginti; nuolatos palaikyti šiltus santykius, rodydami vaikams meilę ir pagarbą. Svarbu turėti norą dalintis su vaikais savo gyvenimu, o ne vien tik juos aprūpinti maistu, rūbais, pastoge ir išsilavinimu. Tėvai turėtų būti pasiruošę dalintis savimi, duoti ir atsiduoti savo vaikams.
Norint vaiką tinkamai traktuoti, norint su juo tinkamai elgtis, reikia suprasti jo poreikius bei trūkumus. Būtina jį priimti tokį, koks jis yra. Tėvai dažnai iš vaiko daug reikalauja, jie tarsi sako: „jei tu būsi geras vaikas, tai ir mes tave mylėsime“. Gal žodžiais tėvai to ir neišreiškia, bet veiksmais parodo, kad jie tą vaiką priims tik su sąlyga. Dideli reikalavimai parodo, kad tėvai vaiko nesupranta. Ką vaikas sugeba, tą jis mielai parodo. Bet, kas vaikui yra sunku, to reikalauti yra nepatartina, nes tuo yra pažeidžiamas vienas iš pagrindinių vaiko poreikių.
XXa. psichologas J.Pikūnas knygoje „Nuo asmens iki asmenybės“ pabrėžė, kad norint pažinti vaiką, visų pirma reikia pažinti jo poreikius ir juos tenkinti. Jis išskyrė tris poreikius: 1.Meilės parodymo poreikis. Ugdytojai turi elgtis taip, kad vaikui atrodytų, jog jis jį myli. Kai vaikas auga nejausdamas meilės, jis nebežino, ko nori, jam visko būna mažai. Vienas iš svarbiausių vaiko poreikių yra meilės parodymas. Kaip meilės gali būti per mažai parodoma, kaip priėmimo šeimoje gali būti per mažai, lygiai taip pat vaikas gali nerasti sričių, kur jis gali veikti sėkmingai. Tai jam labai kenkia: sukelia pyktį, nusiklatimo pajutimą, o gal baimę ir netikrumą. Jei vaikas pasidaro nedrąsus, jei baimė jame įsivyrauja, jo pasitikėjimas savimi sumažėja. Mažinant vaiko pasitikėjimą savimi, yra daroma jam tiesioginė žala. 2.Priėmimo poreikis. Vaikas nori, kad jį priimtume tokį, koks jis yra, bet nepaliktume tokiu, koks jis yra, padėtumėme jam. 3.Sėkmės poreikis. Tėvai turi sudaryti galimybes sėkmei. Vaikui sėkmė, kada suaugusieji pamato, jog jam pasisekė.
Vaiko teigiamo vystymosį pagrindą sudaro besąlygiška meilė ir saugumas, ant jo statomi „pamokymai bei aiškios taisyklės“, stogas dedamas iš nuoseklios ir griežtos tėvų bei pedagogų priežiūros“. Labai svarbu pradėti statyti nuo pamato, o ne nuo stogo. Su vaikais reikia kasdien bendrauti ir auklėti juos pavyzdžiu, pamokymu, taisyklėmis, padrąsinimu, pabarimu ir pagyrimu.
Dažnai kalbame apie tai, ko mums reikia, ko mums trūksta. Apie tai mąstome ir nerimaujame: „Mano problemos... Mano skolos... Mano ligos... Mano konfliktai... Mano nuoskaudos... ir t.t.“ Jei mąstysime tik savo problemomis, gyvensime skurdų, neramų ir vargingą gyvenimą. Todėl visų pirma pradėkime nuo savęs. Mokykimės daugiau dalintis ir mažiau reikalauti. Jeigu norime gauti to, ko mums reikia, turime kitiems duoti, ko jiems reikia. Mes dažnai kartojame kokie šiandien vaikai: pykti, agresyvūs, nemokantys bendrauti, tačiau ar pagalvojame, ką mes visi jiems duodame ir parodome?
Šeimos vaidmuo ir įtaka vaikų vertybinėms orientacijoms.
Šeimos, kaip ugdymo veikėjos, esmė yra meilė ir atsakomybė, meilė ir pasiaukojimas. Ugdymo procesas reikalauja gero pavyzdžio. Ugdymas šeimoje turėtų pasireikšti gebėjimu ir noru mylėti, globoti, aukotis, atleisti ir ugdyti tuos gebėjimus, padėti juos atskleisti. Taip pat svarbu sielos grožis, nuolatinis tobulinimasis, susivaldymas, santūrumas, atlaidumas. Tik tuomet įmanoma sėkmingai auklėti vaikus, kai šeimoje vyrauja šios savybės ir norima išugdyti savo vaikams. Reikia ir noro auklėti, savo auklėjamosios pareigos supratimo. Reikia mokėti auklėti, o tam reikia: 1.Žinoti auklėjimo tikslą. 2.Pažinti į jį vedančius kelius. 3.Žinoti priemones, padedančias eiti į tą tikslą. 4.Pažinti vaiko sielos gyvenimą.
Trys žmogaus sielos galios – protas, jausmai ir valia – svarbiausias šeimos auklėjimo tikslas. Vaikams nuo mažens turi būti skiepijamos dorybės, reikalingos kiekvienam žmogui. Svarbus požiūris į savo vaikus, kaip į vertybę, nes nuo to priklauso šeimos stabilumas, auklėjimo šeimoje pamatas. Šeimos niekas pakeisti negali todėl, kad juos sieja ypatingas ryšys, kraujas, giminystės ryšys. Tėvai atsakingi už gyvybės perdavimą. Todėl reiktų, kad tėvai suvoktų, jog šeima yra vaikams, o ne jiems.
Teigiamas vaiko elgesio kryptis ir tikslingas prisitaikymas aplinkai priklauso nuo tėvų sugebėjimo išreikšti vaikui savo gilų priėmimą ir meilingumą. Meilės išreiškimas vaikui suprantamu būdu yra iš esmės svarbus. Tas meilės parodymas iš esmės reikalauja, kad tėvai tam tikrą dalį laiko skirtų savo vaikams ir kiekvienam iš jų atskirai (jei jų yra daugiau nei vienas). Vaiko priėmimas šeimoje turi būti besąlygiškas, nes, pvz., jei tėvai peikia vaiko elgesį, vaikui atrodo, kad jis yra atmetamas. Ką vaikas puikiai sugeba, tą jis mielai parodo. Tačiau, kas vaikui yra sunku, to reikalauti yra nepatartina, nes tuo yra pažeidžiamas vienas iš pagrindinių vaiko poreikių.
Yra du skirtingi požymiai: noras ir poreikis. Reikia vaikui duoti taip, kad galėtum iš jo gauti. Ko reikia vaikams, kad jie būtų geresni, kad jie mokytųsi ir gražiai elgtųsi? Negalima reikalauti nieko neduodant, tačiau ir davimo negalima suvesti į materiją.
Jolita Čejauskienė,
Vilniaus Trakų Vokės vidurinės mokyklos
pradinių klasių mokytoja,
2012 07 10
Tėvai turėtų stengtis gyventi kartu su savo vaikais, o ne vien juos auginti; nuolatos palaikyti šiltus santykius, rodydami vaikams meilę ir pagarbą. Svarbu turėti norą dalintis su vaikais savo gyvenimu, o ne vien tik juos aprūpinti maistu, rūbais, pastoge ir išsilavinimu. Tėvai turėtų būti pasiruošę dalintis savimi, duoti ir atsiduoti savo vaikams.
Norint vaiką tinkamai traktuoti, norint su juo tinkamai elgtis, reikia suprasti jo poreikius bei trūkumus. Būtina jį priimti tokį, koks jis yra. Tėvai dažnai iš vaiko daug reikalauja, jie tarsi sako: „jei tu būsi geras vaikas, tai ir mes tave mylėsime“. Gal žodžiais tėvai to ir neišreiškia, bet veiksmais parodo, kad jie tą vaiką priims tik su sąlyga. Dideli reikalavimai parodo, kad tėvai vaiko nesupranta. Ką vaikas sugeba, tą jis mielai parodo. Bet, kas vaikui yra sunku, to reikalauti yra nepatartina, nes tuo yra pažeidžiamas vienas iš pagrindinių vaiko poreikių.
XXa. psichologas J.Pikūnas knygoje „Nuo asmens iki asmenybės“ pabrėžė, kad norint pažinti vaiką, visų pirma reikia pažinti jo poreikius ir juos tenkinti. Jis išskyrė tris poreikius: 1.Meilės parodymo poreikis. Ugdytojai turi elgtis taip, kad vaikui atrodytų, jog jis jį myli. Kai vaikas auga nejausdamas meilės, jis nebežino, ko nori, jam visko būna mažai. Vienas iš svarbiausių vaiko poreikių yra meilės parodymas. Kaip meilės gali būti per mažai parodoma, kaip priėmimo šeimoje gali būti per mažai, lygiai taip pat vaikas gali nerasti sričių, kur jis gali veikti sėkmingai. Tai jam labai kenkia: sukelia pyktį, nusiklatimo pajutimą, o gal baimę ir netikrumą. Jei vaikas pasidaro nedrąsus, jei baimė jame įsivyrauja, jo pasitikėjimas savimi sumažėja. Mažinant vaiko pasitikėjimą savimi, yra daroma jam tiesioginė žala. 2.Priėmimo poreikis. Vaikas nori, kad jį priimtume tokį, koks jis yra, bet nepaliktume tokiu, koks jis yra, padėtumėme jam. 3.Sėkmės poreikis. Tėvai turi sudaryti galimybes sėkmei. Vaikui sėkmė, kada suaugusieji pamato, jog jam pasisekė.
Vaiko teigiamo vystymosį pagrindą sudaro besąlygiška meilė ir saugumas, ant jo statomi „pamokymai bei aiškios taisyklės“, stogas dedamas iš nuoseklios ir griežtos tėvų bei pedagogų priežiūros“. Labai svarbu pradėti statyti nuo pamato, o ne nuo stogo. Su vaikais reikia kasdien bendrauti ir auklėti juos pavyzdžiu, pamokymu, taisyklėmis, padrąsinimu, pabarimu ir pagyrimu.
Dažnai kalbame apie tai, ko mums reikia, ko mums trūksta. Apie tai mąstome ir nerimaujame: „Mano problemos... Mano skolos... Mano ligos... Mano konfliktai... Mano nuoskaudos... ir t.t.“ Jei mąstysime tik savo problemomis, gyvensime skurdų, neramų ir vargingą gyvenimą. Todėl visų pirma pradėkime nuo savęs. Mokykimės daugiau dalintis ir mažiau reikalauti. Jeigu norime gauti to, ko mums reikia, turime kitiems duoti, ko jiems reikia. Mes dažnai kartojame kokie šiandien vaikai: pykti, agresyvūs, nemokantys bendrauti, tačiau ar pagalvojame, ką mes visi jiems duodame ir parodome?
Šeimos vaidmuo ir įtaka vaikų vertybinėms orientacijoms.
Šeimos, kaip ugdymo veikėjos, esmė yra meilė ir atsakomybė, meilė ir pasiaukojimas. Ugdymo procesas reikalauja gero pavyzdžio. Ugdymas šeimoje turėtų pasireikšti gebėjimu ir noru mylėti, globoti, aukotis, atleisti ir ugdyti tuos gebėjimus, padėti juos atskleisti. Taip pat svarbu sielos grožis, nuolatinis tobulinimasis, susivaldymas, santūrumas, atlaidumas. Tik tuomet įmanoma sėkmingai auklėti vaikus, kai šeimoje vyrauja šios savybės ir norima išugdyti savo vaikams. Reikia ir noro auklėti, savo auklėjamosios pareigos supratimo. Reikia mokėti auklėti, o tam reikia: 1.Žinoti auklėjimo tikslą. 2.Pažinti į jį vedančius kelius. 3.Žinoti priemones, padedančias eiti į tą tikslą. 4.Pažinti vaiko sielos gyvenimą.
Trys žmogaus sielos galios – protas, jausmai ir valia – svarbiausias šeimos auklėjimo tikslas. Vaikams nuo mažens turi būti skiepijamos dorybės, reikalingos kiekvienam žmogui. Svarbus požiūris į savo vaikus, kaip į vertybę, nes nuo to priklauso šeimos stabilumas, auklėjimo šeimoje pamatas. Šeimos niekas pakeisti negali todėl, kad juos sieja ypatingas ryšys, kraujas, giminystės ryšys. Tėvai atsakingi už gyvybės perdavimą. Todėl reiktų, kad tėvai suvoktų, jog šeima yra vaikams, o ne jiems.
Teigiamas vaiko elgesio kryptis ir tikslingas prisitaikymas aplinkai priklauso nuo tėvų sugebėjimo išreikšti vaikui savo gilų priėmimą ir meilingumą. Meilės išreiškimas vaikui suprantamu būdu yra iš esmės svarbus. Tas meilės parodymas iš esmės reikalauja, kad tėvai tam tikrą dalį laiko skirtų savo vaikams ir kiekvienam iš jų atskirai (jei jų yra daugiau nei vienas). Vaiko priėmimas šeimoje turi būti besąlygiškas, nes, pvz., jei tėvai peikia vaiko elgesį, vaikui atrodo, kad jis yra atmetamas. Ką vaikas puikiai sugeba, tą jis mielai parodo. Tačiau, kas vaikui yra sunku, to reikalauti yra nepatartina, nes tuo yra pažeidžiamas vienas iš pagrindinių vaiko poreikių.
Yra du skirtingi požymiai: noras ir poreikis. Reikia vaikui duoti taip, kad galėtum iš jo gauti. Ko reikia vaikams, kad jie būtų geresni, kad jie mokytųsi ir gražiai elgtųsi? Negalima reikalauti nieko neduodant, tačiau ir davimo negalima suvesti į materiją.
Jolita Čejauskienė,
Vilniaus Trakų Vokės vidurinės mokyklos
pradinių klasių mokytoja,
2012 07 10
