Šeima kaip ugdymo institucija
Kaip sena yra žmonija, taip sena yra šeima. Ji – viena svarbiausia ir galingiausia ugdymo institucija, įteisinta Dievo ir žmonių įstatymais. Ir nors kai kurios jos funkcijos istorijos vingiuose keitėsi, vis dėlto šeima lieka svarbiausia ne tik atskiro žmogaus, bet ir Bažnyčios bei valstybės atrama.
Visų pirma verta pastebėti, kad šeima geriausiai atliepia visus žmogaus ugdomumo parametrus. Tik su tėvais ir protėviais vaikas yra susietas genetiniu ryšiu, todėl šeimoje anksčiau ir lengviau galima įžvelgti prigimtines užuomazgas, skatinti ar slopinti jų plėtrą. Dar matomesnis aplinkos poveikis, nes būtent tėvai kuria tą pirmąją aplinką, atveriančią duris į pasaulio pažinimą, vyriškumo ir moteriškumo sintezę. Pagaliau tėvai yra pašaukti ugdytojai iš prigimties, sąmoningai darantys poveikį vaiko vystymuisi. Kad tėvai galėtų tinkamai ugdyti, jiems, ypač motinoms, duota prigimtinė, nesavanaudiška meilė savo vaikui. Kūdikis mylimas ne už kažką, o todėl, kad jis yra. Kadangi meilė yra viso ugdymo pamatas, tai tėvai turi daugiausiai galimybių įsitraukti į šį procesą. Maža to, jie tampa svarbiausiu vaiko ugdymo(si) atskaitos tašku, nes jų tarpusavio meilė sudaro didžiausią meilės vaikui garantą. Viena vertus, tik mylėdami vienas kitą tėvai gali visiškai atsiverti savo vaikams, neturėdami savanaudiškų paskatų juos ,,lenkti į savo pusę‘‘, bet priešingai, ,,kreipti‘‘ į motiną ar tėvą, skatinant įžvelgti jos ar jo teigiamybes.
Vaikams yra reikalingi abu tėvai, ir klaidinga manyti, kad vienas iš tėvų gali atstoti kitą, kad galima mylėti vaiką neapkenčiant jo tėvo ar motinos (tai būtų tiesiogiai ar netiesiogiai neigiama vaiko prigimtinė meilė abiems tėvams). Šiandien tai labai aktualu, nes visuomenėje daugėja išsiskyrusių šeimų. Vaikai gyvena su vienu iš tėvų. Vienas iš tėvų nekęsdamas kito, vaikui esant šalia ir jam girdint, kalba apie buvusį sutuoktinį neigiamai pabrėžiant trūkumus, blogą charakterį, o galbūt net tai pritaiko vaikui, sakydami: ,,Tu elgiesi taip kaip tavo tėvas/motina elgėsi!‘‘.
Tėvų tarpusavio meilė lemia gražius santykius su jų tėvais, kitais artimaisiais, kartu žadinama artimųjų meilė anūkams, pusbroliams ar pusseserėms, kaimynams ir t.t. Atrodo, kad nėra efektyvesnio būdo paskatinti vaikus mylėti tėvus, kaip rodant jiems meilę savo tėvams pavyzdžiu, skatinant ir juos reikšti meilę seneliams, proseneliams. Tėvai, dalydami meilę artimiesiems, nenuskriaudžiant savo vaikų, kaip tik šį jausmą padidina.
Vaikų aklėjimo šeimoje esmė, tikslas, uždaviniai bei pareigos
Auklėjimas – tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas, dorinimas. Auklėjimu išvystoma žmogaus prigimtis, jo indvidualybė. Auklėjimas stiprina žmogaus vidines galias, atstato harmoniją tarp aukštesnių ir žemesnių galių. Auklėjimas apima ne dalį, o visą vaiko asmenybę. Arba žmogus yra išauklėtas, arba visai neišauklėtas. Juk negalime atskirai, dalimis lavinti vaiko protą, valią, darbštumą, meilę. Auklėjimas yra tėvų ir vaikų sąveika vertybių pagrindu. Tėvų siūlomas vertybes vaikai priima tik tada, kai yra nuoširdus bendravimas tarp jų.
Vaikų auklėjimo procese labai svarbi visos šeimos buitis, jos narių elgesys. Suaugusieji rūpinasi, kad šeimoje neįsigalėtų chaosas. Svarbu, kad ir gyvenimas už šeimos ribų, kuriame taip pat yra daug chaoso, dvasiškai nežalotų vaiko. Reikia ugdyti vaiką taip, kad jis pasidarytų neimlus blogiems pavyzdžiams.
Augdamas, kaupdamas gyvenimo patyrimą, vaikas sukuria savąją autonomiją. Šeimos ir aplinkos pavyzdžius jis pasirenka pats ir juos atmeta, jei jie neatitinka jo vidinei pozicijai. Protingi tėvai, auklėdami vaiką, į jį žiūri kaip į asmenybę, turinčią savo dvasinį gyvenimą, kurios negalima tvarkyti tik pagal savo norus. Tėvai, auklėdami vaiką, turi būti įsitikinę savo idėjų teisingumu ir gėriu.
Taigi, auklėti vaiką reiškia: 1)tobulinti jo prigimtį; 2)dorinti asmenybę; 3)bendradarbiauti su juo remiantis šeimos vertybėmis; 4)tikslingai organizuoti visos šeimos gyvenimą ir elgesį.
Šeimoje atliekamas vaikų ugdymo darbas yra svarbi prielaida kitų auklėjimo grandžių (mokyklos, bačnyčios, visuomenės informavimo priemonių, visuomeninių organizacijų) veiklos sėkmei užtikrinti. Šeima auklėja vaiką su mokykla ir valstybe bendradarbiaudama ir kooperuodama savo veiksmus. Todėl tėvai, spręsdami juos, neturėtų aklai orientuotis į Rytus ar Vakarus. Išstudijavę vienų ar kitų auklėjimo patyrimą, jie sukuria savąjį vaikų auklėjimo modelį, kuris atitiktų savo šeimos kultūrą ir siekius: 1)pats bendriausias auklėjimo uždavinys šeimoje – pasiekti, kad jis būtų organiškai individualus; 2)vaikas turi vystytis ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp bendraamžių; 3)vaikas turi būti auklėjamas nuolat jam bendraujant su gamta.
Tėvai, spręsdami vaikų auklėjimo uždavinius, vienodai domisi jo išoriniu ir vidiniu pasauliu, turi leisti jam patirti visus vaiko amžiaus tarpsnių ypatumus, tėvai su savo reikalavimais neturi užgožti vaikystės ar jaunystės, o sudaryti sąlygas vaikams džiaugtis to gyvenimo tarpsnio privalumais. Bendrus reikalavimus tėvai turi nuolat keisti, pritaikyti prie atitinkamų sąlygų, atsižvelgiant į vaiko indvidualybę ir psichologinius ypatumus. Vaikų auklėjime gali plėtotis tėvų auklėjimo menas. Mokant vaiką bendrauti, turi būti akcentuojamas dėkingumas tėvams, pedagogams, artimiesiems ir pan.
Tėvas ir motina gimdo vaiką ir auklėja jį tikėdamiesi, kad jis užaugs už juos geresnis. Tas vaikų gerėjimas priklauso ne tik nuo biologinės evoliucijos, bet labiausiai – nuo tėvų ir aplinkinių asmenų įtakos. Remiantis J.Vabalo-Gudaičio teoriniu palikimu, suformuluotos tokios pedagoginės tėvų pareigos.
Pirmoji pareiga – saugoti vaikus nuo blogų gyvenimo pavyzdžių. Ypač iki ankstyvos paauglystės, kol vaikas neatsparus blogoms įtakoms. Tėvai vaikų akivaizdoje turi vengti: barnių, keiksmų, smurto, girtavimo ir paleistuvavimo. Jie turi neleisti vaikams bendrauti su blogais draugais.
Tėvai vaikams yra: 1)panašėjimo ir sekimo pavyzdžiai, net nenorėdami jie užkrečia vaikus savo papročiais ir psichinėmis ypatybėmis; 2)jie teikia vaikams sąmoningai parinktų pavyzdžių bei įspūdžių ( iš gyvenimo, knygų); 3)naudojasi labiau patyrusių patarimais, kad auklėjimo darbą atliktų planingai ir apgalvotai.
Antroji pareiga – savo vaikų mokymas. Motina moko vaiką taisyklingai vaikščioti, valgyti, apsirengti, kalbėti, skaityti, rašyti ir kt. Tėvas padeda motinai dirbti šį darbą, supažindina mergaites ir berniukus su įvairiomis profesijomis, supažindina su svarbesniais politinio bei valstybinio gyvenimo klausimais, formuoja vaiko pasaulėžiūrą. Abu tėvai dirba šeimoje išvien. Negalima nustatyti griežtų ribų tarp tėvo ir motinos pareigų, tarp auklėjimo ir mokymo.
Trečioji pareiga – tėvų pagalba mokyklai. Tėvai rūpinasi vaiko poilsiu, nes šis atlieka nelengvą intelektinį darbą, neapkrauna jo dideliais fiziniais darbais ir patarnavimais. Domisi pažymiais. Mokytojai ir tėvai palaiko abipusę pedagoginę sąveiką. Turi vykti mokytojų ir tėvų bendravimas ir bendradarbiavimas, kuris labai svarbus tiek šeimos auklėjime, tiek ugdyme mokykloje. Ir mokytojai, ir tėvai yra vienodai reikšmingi vaiko gyvenime. Tėvų ir pedagogų bendradarbiavime būtina vadovautis pagrindiniu principu, kad viskas, kas daroma, daroma vaikų labui. Mokytojai ir tėvai turi tapti ugdymo proceso partneriais. Šeima negali už vaiko mokymąsi visą naštą ,,užkrauti‘‘ mokyklai. Tiek mokytojai, tiek tėvai turi jausti atsakomybę už vaikų žinias. Pagrindinis mokytojų rūpestis – jo pedagoginis meistriškumas ir aukšto lygio mokymas, o ką vaikas įgis iš tokio mokymo – mokinio ir jo tėvų rūpestis. Mūsų mokykla ir šeima, gyvendamos laisvos rinkos sąlygomis, atsakomybę už vaiko mokymąsi ir elgesį turi ugdyti minėtomis kryptimis.
,,Pedagogika kaip mokslas, visos jos sudetingos ir detalizuotos taisyklės gali būti prasmingos tik tada, kai auklėjamąjį darbą lydės meilės ir sutarimo šeimoje dvasia‘‘ (Gruce R. Šeima ir vaikų auklėjimas). Norėtųsi, kad kiekvienu konkrečiu atveju tėvai būtų gyvi ir kūrybiški auklėtojai. Jie turi ,,skiepyti‘‘ jaunąjai kartai pasišventimo ir darbštumo, drąsos ir atsakomybės, švelnumo ir valdymosi daigus. Reikia formuoti religinį jausmą. Meilės ir atsakomybės formavimas yra ilgas ir nenuilstantis darbas. Norint pasiekti rezultatą neužtenka vien mokymo ir mokymosi pastangų. Gamtinėmis ir antgamtinėmis priemonėmis reikia ugdyti savo ir vaikų charakterį.
Auklėjimas šeimoje – tai asmenybės dorovinio, dvasinio, emocinio pagrindo sukūrimas. Be jo žmogus negali deramai gerbti savęs ir kitų žmonių, mėgti savo darbą. Tačiau šeima viena nepajėgi visapusiškai ugdyti asmenybės, ji turi nuolat bendrauti, savo veiksmus kooperuoti ir koordinuoti su mokykla ne kaip atskiri asmenys, o kaip bendruomenės. Reikia bendro jų susitelkimo. Namai ir ugdymo įstaiga yra du svarbiausi vaikų pasauliai, kurie kasdien turi sietis. Jeigu pedagogus ir tėvus sieja tarpusavio pagarba pagrįsti saitai, vaikai jausis saugiai, tačiau jei šie du pasauliai tarpusavyje nederės – dėl abejingumo, supratingumo stygiaus ir nesugebėjimo veikti išvien – vaikai kentės. Kiekviena auklėjimo grandis turi pati atlikti jai priklausančius veiksmus. Net gerai organizuotas šeimos auklėjimas nėra visagalis vaikų ugdymo veiksnys. Reikia neužmiršti ir visos visuomenės įtakos.
Literatūros sąrašas
1. Gruce R. Šeima ir vaikų auklėjimas. –Vilnius: LUMEN, 1994. – 124 p.
2. Martišauskiene E. Šviesos pedagogikos kontūrai: dvasingumo ugdymo pamatai:[studijų knyga]. – Vilnius: VPU, 2008, p. 93 – 107.
3. Vabalas – Gudaitis J. Psichologijos ir pedagogikos straipsniai. –Vilnius, 1983.
4. Lepeškiene V. Humanistinis ugdymas mokykloje. –Vilnius:Valstybinis leidybos centras, 1996.
Aušra Noureddine,
Londonas,
2012 07 12
Kaip sena yra žmonija, taip sena yra šeima. Ji – viena svarbiausia ir galingiausia ugdymo institucija, įteisinta Dievo ir žmonių įstatymais. Ir nors kai kurios jos funkcijos istorijos vingiuose keitėsi, vis dėlto šeima lieka svarbiausia ne tik atskiro žmogaus, bet ir Bažnyčios bei valstybės atrama.
Visų pirma verta pastebėti, kad šeima geriausiai atliepia visus žmogaus ugdomumo parametrus. Tik su tėvais ir protėviais vaikas yra susietas genetiniu ryšiu, todėl šeimoje anksčiau ir lengviau galima įžvelgti prigimtines užuomazgas, skatinti ar slopinti jų plėtrą. Dar matomesnis aplinkos poveikis, nes būtent tėvai kuria tą pirmąją aplinką, atveriančią duris į pasaulio pažinimą, vyriškumo ir moteriškumo sintezę. Pagaliau tėvai yra pašaukti ugdytojai iš prigimties, sąmoningai darantys poveikį vaiko vystymuisi. Kad tėvai galėtų tinkamai ugdyti, jiems, ypač motinoms, duota prigimtinė, nesavanaudiška meilė savo vaikui. Kūdikis mylimas ne už kažką, o todėl, kad jis yra. Kadangi meilė yra viso ugdymo pamatas, tai tėvai turi daugiausiai galimybių įsitraukti į šį procesą. Maža to, jie tampa svarbiausiu vaiko ugdymo(si) atskaitos tašku, nes jų tarpusavio meilė sudaro didžiausią meilės vaikui garantą. Viena vertus, tik mylėdami vienas kitą tėvai gali visiškai atsiverti savo vaikams, neturėdami savanaudiškų paskatų juos ,,lenkti į savo pusę‘‘, bet priešingai, ,,kreipti‘‘ į motiną ar tėvą, skatinant įžvelgti jos ar jo teigiamybes.
Vaikams yra reikalingi abu tėvai, ir klaidinga manyti, kad vienas iš tėvų gali atstoti kitą, kad galima mylėti vaiką neapkenčiant jo tėvo ar motinos (tai būtų tiesiogiai ar netiesiogiai neigiama vaiko prigimtinė meilė abiems tėvams). Šiandien tai labai aktualu, nes visuomenėje daugėja išsiskyrusių šeimų. Vaikai gyvena su vienu iš tėvų. Vienas iš tėvų nekęsdamas kito, vaikui esant šalia ir jam girdint, kalba apie buvusį sutuoktinį neigiamai pabrėžiant trūkumus, blogą charakterį, o galbūt net tai pritaiko vaikui, sakydami: ,,Tu elgiesi taip kaip tavo tėvas/motina elgėsi!‘‘.
Tėvų tarpusavio meilė lemia gražius santykius su jų tėvais, kitais artimaisiais, kartu žadinama artimųjų meilė anūkams, pusbroliams ar pusseserėms, kaimynams ir t.t. Atrodo, kad nėra efektyvesnio būdo paskatinti vaikus mylėti tėvus, kaip rodant jiems meilę savo tėvams pavyzdžiu, skatinant ir juos reikšti meilę seneliams, proseneliams. Tėvai, dalydami meilę artimiesiems, nenuskriaudžiant savo vaikų, kaip tik šį jausmą padidina.
Vaikų aklėjimo šeimoje esmė, tikslas, uždaviniai bei pareigos
Auklėjimas – tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas, dorinimas. Auklėjimu išvystoma žmogaus prigimtis, jo indvidualybė. Auklėjimas stiprina žmogaus vidines galias, atstato harmoniją tarp aukštesnių ir žemesnių galių. Auklėjimas apima ne dalį, o visą vaiko asmenybę. Arba žmogus yra išauklėtas, arba visai neišauklėtas. Juk negalime atskirai, dalimis lavinti vaiko protą, valią, darbštumą, meilę. Auklėjimas yra tėvų ir vaikų sąveika vertybių pagrindu. Tėvų siūlomas vertybes vaikai priima tik tada, kai yra nuoširdus bendravimas tarp jų.
Vaikų auklėjimo procese labai svarbi visos šeimos buitis, jos narių elgesys. Suaugusieji rūpinasi, kad šeimoje neįsigalėtų chaosas. Svarbu, kad ir gyvenimas už šeimos ribų, kuriame taip pat yra daug chaoso, dvasiškai nežalotų vaiko. Reikia ugdyti vaiką taip, kad jis pasidarytų neimlus blogiems pavyzdžiams.
Augdamas, kaupdamas gyvenimo patyrimą, vaikas sukuria savąją autonomiją. Šeimos ir aplinkos pavyzdžius jis pasirenka pats ir juos atmeta, jei jie neatitinka jo vidinei pozicijai. Protingi tėvai, auklėdami vaiką, į jį žiūri kaip į asmenybę, turinčią savo dvasinį gyvenimą, kurios negalima tvarkyti tik pagal savo norus. Tėvai, auklėdami vaiką, turi būti įsitikinę savo idėjų teisingumu ir gėriu.
Taigi, auklėti vaiką reiškia: 1)tobulinti jo prigimtį; 2)dorinti asmenybę; 3)bendradarbiauti su juo remiantis šeimos vertybėmis; 4)tikslingai organizuoti visos šeimos gyvenimą ir elgesį.
Šeimoje atliekamas vaikų ugdymo darbas yra svarbi prielaida kitų auklėjimo grandžių (mokyklos, bačnyčios, visuomenės informavimo priemonių, visuomeninių organizacijų) veiklos sėkmei užtikrinti. Šeima auklėja vaiką su mokykla ir valstybe bendradarbiaudama ir kooperuodama savo veiksmus. Todėl tėvai, spręsdami juos, neturėtų aklai orientuotis į Rytus ar Vakarus. Išstudijavę vienų ar kitų auklėjimo patyrimą, jie sukuria savąjį vaikų auklėjimo modelį, kuris atitiktų savo šeimos kultūrą ir siekius: 1)pats bendriausias auklėjimo uždavinys šeimoje – pasiekti, kad jis būtų organiškai individualus; 2)vaikas turi vystytis ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp bendraamžių; 3)vaikas turi būti auklėjamas nuolat jam bendraujant su gamta.
Tėvai, spręsdami vaikų auklėjimo uždavinius, vienodai domisi jo išoriniu ir vidiniu pasauliu, turi leisti jam patirti visus vaiko amžiaus tarpsnių ypatumus, tėvai su savo reikalavimais neturi užgožti vaikystės ar jaunystės, o sudaryti sąlygas vaikams džiaugtis to gyvenimo tarpsnio privalumais. Bendrus reikalavimus tėvai turi nuolat keisti, pritaikyti prie atitinkamų sąlygų, atsižvelgiant į vaiko indvidualybę ir psichologinius ypatumus. Vaikų auklėjime gali plėtotis tėvų auklėjimo menas. Mokant vaiką bendrauti, turi būti akcentuojamas dėkingumas tėvams, pedagogams, artimiesiems ir pan.
Tėvas ir motina gimdo vaiką ir auklėja jį tikėdamiesi, kad jis užaugs už juos geresnis. Tas vaikų gerėjimas priklauso ne tik nuo biologinės evoliucijos, bet labiausiai – nuo tėvų ir aplinkinių asmenų įtakos. Remiantis J.Vabalo-Gudaičio teoriniu palikimu, suformuluotos tokios pedagoginės tėvų pareigos.
Pirmoji pareiga – saugoti vaikus nuo blogų gyvenimo pavyzdžių. Ypač iki ankstyvos paauglystės, kol vaikas neatsparus blogoms įtakoms. Tėvai vaikų akivaizdoje turi vengti: barnių, keiksmų, smurto, girtavimo ir paleistuvavimo. Jie turi neleisti vaikams bendrauti su blogais draugais.
Tėvai vaikams yra: 1)panašėjimo ir sekimo pavyzdžiai, net nenorėdami jie užkrečia vaikus savo papročiais ir psichinėmis ypatybėmis; 2)jie teikia vaikams sąmoningai parinktų pavyzdžių bei įspūdžių ( iš gyvenimo, knygų); 3)naudojasi labiau patyrusių patarimais, kad auklėjimo darbą atliktų planingai ir apgalvotai.
Antroji pareiga – savo vaikų mokymas. Motina moko vaiką taisyklingai vaikščioti, valgyti, apsirengti, kalbėti, skaityti, rašyti ir kt. Tėvas padeda motinai dirbti šį darbą, supažindina mergaites ir berniukus su įvairiomis profesijomis, supažindina su svarbesniais politinio bei valstybinio gyvenimo klausimais, formuoja vaiko pasaulėžiūrą. Abu tėvai dirba šeimoje išvien. Negalima nustatyti griežtų ribų tarp tėvo ir motinos pareigų, tarp auklėjimo ir mokymo.
Trečioji pareiga – tėvų pagalba mokyklai. Tėvai rūpinasi vaiko poilsiu, nes šis atlieka nelengvą intelektinį darbą, neapkrauna jo dideliais fiziniais darbais ir patarnavimais. Domisi pažymiais. Mokytojai ir tėvai palaiko abipusę pedagoginę sąveiką. Turi vykti mokytojų ir tėvų bendravimas ir bendradarbiavimas, kuris labai svarbus tiek šeimos auklėjime, tiek ugdyme mokykloje. Ir mokytojai, ir tėvai yra vienodai reikšmingi vaiko gyvenime. Tėvų ir pedagogų bendradarbiavime būtina vadovautis pagrindiniu principu, kad viskas, kas daroma, daroma vaikų labui. Mokytojai ir tėvai turi tapti ugdymo proceso partneriais. Šeima negali už vaiko mokymąsi visą naštą ,,užkrauti‘‘ mokyklai. Tiek mokytojai, tiek tėvai turi jausti atsakomybę už vaikų žinias. Pagrindinis mokytojų rūpestis – jo pedagoginis meistriškumas ir aukšto lygio mokymas, o ką vaikas įgis iš tokio mokymo – mokinio ir jo tėvų rūpestis. Mūsų mokykla ir šeima, gyvendamos laisvos rinkos sąlygomis, atsakomybę už vaiko mokymąsi ir elgesį turi ugdyti minėtomis kryptimis.
,,Pedagogika kaip mokslas, visos jos sudetingos ir detalizuotos taisyklės gali būti prasmingos tik tada, kai auklėjamąjį darbą lydės meilės ir sutarimo šeimoje dvasia‘‘ (Gruce R. Šeima ir vaikų auklėjimas). Norėtųsi, kad kiekvienu konkrečiu atveju tėvai būtų gyvi ir kūrybiški auklėtojai. Jie turi ,,skiepyti‘‘ jaunąjai kartai pasišventimo ir darbštumo, drąsos ir atsakomybės, švelnumo ir valdymosi daigus. Reikia formuoti religinį jausmą. Meilės ir atsakomybės formavimas yra ilgas ir nenuilstantis darbas. Norint pasiekti rezultatą neužtenka vien mokymo ir mokymosi pastangų. Gamtinėmis ir antgamtinėmis priemonėmis reikia ugdyti savo ir vaikų charakterį.
Auklėjimas šeimoje – tai asmenybės dorovinio, dvasinio, emocinio pagrindo sukūrimas. Be jo žmogus negali deramai gerbti savęs ir kitų žmonių, mėgti savo darbą. Tačiau šeima viena nepajėgi visapusiškai ugdyti asmenybės, ji turi nuolat bendrauti, savo veiksmus kooperuoti ir koordinuoti su mokykla ne kaip atskiri asmenys, o kaip bendruomenės. Reikia bendro jų susitelkimo. Namai ir ugdymo įstaiga yra du svarbiausi vaikų pasauliai, kurie kasdien turi sietis. Jeigu pedagogus ir tėvus sieja tarpusavio pagarba pagrįsti saitai, vaikai jausis saugiai, tačiau jei šie du pasauliai tarpusavyje nederės – dėl abejingumo, supratingumo stygiaus ir nesugebėjimo veikti išvien – vaikai kentės. Kiekviena auklėjimo grandis turi pati atlikti jai priklausančius veiksmus. Net gerai organizuotas šeimos auklėjimas nėra visagalis vaikų ugdymo veiksnys. Reikia neužmiršti ir visos visuomenės įtakos.
Literatūros sąrašas
1. Gruce R. Šeima ir vaikų auklėjimas. –Vilnius: LUMEN, 1994. – 124 p.
2. Martišauskiene E. Šviesos pedagogikos kontūrai: dvasingumo ugdymo pamatai:[studijų knyga]. – Vilnius: VPU, 2008, p. 93 – 107.
3. Vabalas – Gudaitis J. Psichologijos ir pedagogikos straipsniai. –Vilnius, 1983.
4. Lepeškiene V. Humanistinis ugdymas mokykloje. –Vilnius:Valstybinis leidybos centras, 1996.
Aušra Noureddine,
Londonas,
2012 07 12
