Suvokimas. R. Kaffemanas (1996) teigė, kad suvokimas – viena iš svarbesnių žmogaus pažįstamosios veiklos grandžių. Šioje veikloje dalyvauja sudėtingos bendrai veikiančios smegenų struktūros, kurios reguliuoja reikalingą tonusą, yra atsakingos už suvokiamos informacijos analizę ir sintezę bei už sudėtingiausių elgsenos formų psichoreguliavimą.
2 – 4 metų vaikas pradeda suvokti simbolius, t. y. suprasti, kad daiktas egzistuoja ir realiai, ir žodžio minties pavidalu. 4 – 6 metų amžiaus tarpsnio metu vaikas aiškiai suvokia save kaip berniuką ar mergaitę. 6 – 11 metų amžiaus laikotarpyje vaikas vis geriau suvokia priklausomybę savo lyčiai. Vaiko tapatumo jausmas vis stiprėja, vaikas pradeda jausti, jog jis, kaip asmenybė, yra unikalus (M. Pileckaitė – Markovienė ir kt., 2004, p. 43, 80, 117).
V. Kruteckio (1978, p. 52) teigimu jaunesniojo amžiaus mokiniams būdingiausias suvokimo bruožas – diferencijuotumas. Mokiniai netiksliai ir klaidingai diferencijuoja panašius objektus, kai kada neskiria ir painioja panašius daiktus ir panašių daiktų piešinius, pavyzdžiui, penkiakampius ir šešiakampius, rugio ir kviečio piešinius ir pan. Tai yra susiję su nuo amžiaus priklausančiu analitinės funkcijos silpnumu suvokiant. Vaikams būdingas nuodugnios, organizuotos, kryptingos analizės trūkumas suvokiant (nesuvokia tai, kas svarbu).
Mokinių suvokimas jaunesniojo mokyklinio amžiaus pradžioje yra glaudžiai susijęs su vaiko veiksmais, praktine veikla. Suvokti daiktą – reiškia kažką su juo veikti, paimti jį. Pradinių klasių mokinių suvokimui būdingos ypatybės yra emocingumas, vaizdumas. Geriau, aiškiau yra suvokiama tai, kas vaizdu, ryšku, gyva. Suvokimas pats savaime nesivysto. Didelis vaidmuo tenka mokytojui. Tinkamai organizuojant mokinių veiklą mokymo procese suvokimas persitvarko, jis pakyla į aukštesnę išsivystymo pakopą. Vienas efektyviausių suvokimo ugdymo metodų yra lyginimas (lyginant suvokiama nuodugniau). Pavyzdžiui, kartu demonstruojant vilko ir šuns piešinius, mokiniai nurodo daugiau esminių požymių (V. Kruteckis,1978, p. 54).
R. Kaffemano (1996) nuomone suvokimas negalimas be pojūčių ir patirties, taip pat reikšmės turi mąstymas bei kalba. Suvokdami daiktus ir reiškinius įsisąmoniname juos kaip vieną visumą. Pavyzdžiui, žiūrėdami į paveikslą, suvokiame ne atskirus potėpius, brūkšnelius, bet vaizdo visumą. Kiekvieno atskiro vaizdo reikšmė apibendrinama, naujasis vaizdas siejamas su kitais, atmintyje turimais vaizdais. Suvokti galima ir netiksliai, jeigu mažai žinių, pavyzdžiui, vaikai šikšnosparnį gali suvokti kaip paukštį.
Suvokdamas aplinką, žmogus susiduria su daugeliu erdvės parametrų: daiktų forma, dydžiu, kryptimi, spalva ir pan. Viena svarbiausių erdvės suvokimo sąlygų – stebėjimo įgūdžių lavinimas. Dar iki sistemingo mokymo pradžios vaikas gauna tam tikrus stebėjimo įgūdžius. Tačiau tik specialiai treniruojamas stebėjimas tampa kryptingas, kadangi yra įtraukiamas į įvairiapusę veiklą: „stebėjimas – žaidimas“, „stebėjimas – kūrybinė veikla“, „stebėjimas – darbo veikla“ ir t. t. Suvokti pirmiausia pradedame daiktų formą, dydį, spalvą, faktūrą, kitas savybes. Daugelis mus supančių daiktų turi geometrinių figūrų formas – apvalus, kampuotas, pailgas ir t. t. Daikto suvokimas pirmiausia priklauso nuo to, kaip jis išsiskiria iš fono. Formos suvokimo konstantiškumas leidžia įvertinti tikrąją daikto formą, pasitelkus matomą vaizdą ir turimas žinias apie kryptį, nuotolį, dydį. Pamačius konkretų daiktą, pavyzdžiui, plunksnakotį, pirmiausia suvokiame tam tikrą formą, po to dažniausiai akimirksniu jis atpažįstamas kaip konkretus daiktas, t. y. objektas identifikuojamas, suvokiamos jo funkcijos, paskirtis, ypatumai ir t. t. Kuo brandesnis žmogus, tuo daugiau jo atmintyje įvairių, anksčiau suvoktų daiktų ir vaizdinių. Taigi atpažinimas reiškia, kad stebimo daikto vaizdas daugiau ar mažiau atitinka turimą atmintyje to ar panašaus daikto vaizdinį. Suvokdamas visuminį daikto vaizdą, žmogus apdoroja sudėtingą įvairaus modalumo sensorinę informaciją. Kiekvienas daiktas turi daugybę įvairiausių požymių bei savybių ir jiems suvokti reikia įtraukti skirtingas suvokimų sistemas (R. Kaffemanas, 1996).
Pasak R. Kaffemano (1996) bet kokio suvokimo pagrindas yra žmogaus aktyvumas, susidedantis iš sensorinių, motorinių ir centrinių komponentų. Kitaip sakant, nė vienas sensorinis impulsas, nė vienas receptorių dirgiklis pats savaime negali sukelti visapusiško ir adekvataus suvokiamo objekto ar reiškinio vaizdo. Šiame procese būtini aktyvūs subjekto percepciniai veiksmai, palengvinantys ir skatinantys suvokimą, padedantys organizuoti, kontroliuoti bei koreguoti jo eigą. Sugebėjimą organizuoti savo percepcinę veiklą vaikas įgyja tik asmenine patirtimi, pratybomis. Ankstyvojoje vaikystėje mokantis rašyti tą pačią raidę pavieniai judesiai susilieja į kompleksinius, veiksmai automatizuojasi. Veiksmų automatizavimas palengvina visą percepcinę veiklą: suvogdamas objektą, žmogus automatiškai priima tinkamiausią pozą, atlieka tiriamuosius veiksmus ir pan. Svarbi suvokimo sąlyga yra gebėjimas operatyviai įsiminti jau išskirtus, bet dar neįtrauktus į vieningą visumą objekto elementus. Kitas svarbus momentas – sugebėjimas sintetinti, jungti atskirus elementus į visumą bei sudaiktinti.
Taigi remiantis tuo kas pasakyta galima teigti, kad suvokimo nemaža dalimi išmokstama, nes tik kai kurie suvokimo mechanizmai yra įgimti. Tinkamai organizuojant vaiko veiklą mokymo procese suvokimas pakyla į aukštesnę išsivystymo pakopą. Efektyvus suvokimo ugdymo metodas yra lyginimas. Svarbios suvokimo sąlygos yra gebėjimas operatyviai įsiminti jau išskirtus, bet dar neįtrauktus į vieningą visumą objekto elementus ir sugebėjimas sintetinti, jungti atskirus elementus į visumą bei sudaiktinti.
Vaizduotė. Pasak „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (2000, p. 905) vaizduotė yra „vaizdavimosi galia, fantazija“.
Jaunesniajame mokykliniame amžiuje vaikų kūrybiniai sugebėjimai nevienodi. Nevienoda ir jų vaizduotė. Kad vaiko vaizduotė gyva galima matyti iš formų įvairovės piešinyje (D. Klantė, E. Riotgeris, 1991).
Pasak L. Vygotskio, vaizduotė kuriasi anksčiau negu abstraktusis mąstymas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus moksleivių vaizduotė kuriasi mokymosi procese ir jo reikalavimų veikiama. Išmokti bet kurią mokomąją medžiagą neįmanoma be aktyvios vaizduotės veiklos, nemokant suvokti ir įsivaizduoti tai, ką pasakoja mokytojas, kas rašoma vadovėliuose ir pan. (pagal M. Pileckaitę – Markovienę ir kt., 2004, p. 113).
V. Kruteckis (1978, p. 58) teigia, kad vaizduotė – vienas iš svarbių psichinių pažinimo procesų. Piešiant labai reikalinga erdvinė vaizduotė. Tiesioginiai įspūdžiai (parodų lankymas, objektų stebėjimas ir pan.) taip pat ugdo vaizduotę. Jaunesniajame mokykliniame amžiuje pirmiausia tobulėja atkuriamoji vaizduotė, susijusi su anksčiau suvoktų dalykų įsivaizdavimu arba vaizdų pagal aprašymą, schemą, piešinį ir t. t. kūrimu. Pradinių klasių mokinių vaizdiniai, neprarasdami gyvumo, ryškumo ir konkretumo, laipsniškai tampa realistiškesni, vis teisingiau atspindi mokymo dalykų, vaikų skaitytų knygų turinį; praranda fragmentiškumą, jungiasi į sistemas. Lavėja ir kūrybinė vaizduotė, kuriami nauji vaizdiniai, kitaip žiūrima į ankstesnės patirties įspūdžius, siejant juos į naujus derinius ir kombinacijas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinio vaizduotė vis labiau ir labiau vaduojasi iš tiesioginių įspūdžių įtakos (tai teikia jai kūrybiškumo), o vaizdiniai tampa vis realistiškesni, tvirtėja vaiko gebėjimas kritiškai vertinti vazduotės vaizdinius vidaus logikos požiūriu.
V. Kruteckis (1978, p. 59) pažymi, kad reikėtų atkreipti dėmesį į vieną vaiko vaizduotės ypatybę, kuri kartais palaikoma melavimu. Kai kada 7 – 8 metų amžiaus vaikai, su užsidegimu pasakodami kokį nors įvykį, nevalingai, visiškai nesąmoningai jį papildo, praplečia išgalvotomis detalėmis. Fantazija susipina su realybe. Vaikas nekaltai fantazuoja tada, kai nori sukelti suaugusio susidomėjimą, savo pasakojimu, atkreipti jo dėmesį. Panašiai būna ir tuomet, kai vaikas, patyręs esąs kuriuo nors požiūriu neįvertintas, jaučia savotišką poreikį įsitvirtinti, nori iškilti suaugusių arba savo bendraamžių akyse. Tokį jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinio fantazavimą, žinoma, reikia įveikti, tačiau šitai privalu daryti švelniai, jautriai ir taktiškai.
Apibendrinant galima teigti, kad jaunesniajame mokykliniame amžiuje tobulėja atkuriamoji bei kūrybinė vaizduotė. Vaizduotė formuojasi ne tik mokymosi procese, bet ir per tiesioginius įspūdžius (parodų lankymas ir pan.). Kiekvieno vaiko vaizduotė bei kūrybiniai sugebėjimai yra nevienodi. Vaizduotė padeda vaikui lengviau naudotis patirtais įspūdžiais ir kurti naujus, todėl vaizduotės ugdymas yra labai svarbus pradinėse klasėse.
LITERATŪRA
1. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. – 967 p.
2. Kaffemanas R. Suvokimo psichologijos pagrindai. – Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 1996. – 44 p.
3. Klantė D., Riotgeris E. Taškas ir linija. – Vilnius: Leidybos centras, 1991. – 101 p.
4. Kruteckis V. Moksleivių mokymo ir auklėjimo psichologija. – Kaunas: Šviesa, 1978. – 272 p.
5. Pileckaitė – Markovienė M., Nasvytienė D., Bumblytė D. Vystymosi psichologija: vaikystė. – Vilnius: Enciklopedija, 2004. – 144 p.
Rasa Juknevičienė,
2012 07 30
2 – 4 metų vaikas pradeda suvokti simbolius, t. y. suprasti, kad daiktas egzistuoja ir realiai, ir žodžio minties pavidalu. 4 – 6 metų amžiaus tarpsnio metu vaikas aiškiai suvokia save kaip berniuką ar mergaitę. 6 – 11 metų amžiaus laikotarpyje vaikas vis geriau suvokia priklausomybę savo lyčiai. Vaiko tapatumo jausmas vis stiprėja, vaikas pradeda jausti, jog jis, kaip asmenybė, yra unikalus (M. Pileckaitė – Markovienė ir kt., 2004, p. 43, 80, 117).
V. Kruteckio (1978, p. 52) teigimu jaunesniojo amžiaus mokiniams būdingiausias suvokimo bruožas – diferencijuotumas. Mokiniai netiksliai ir klaidingai diferencijuoja panašius objektus, kai kada neskiria ir painioja panašius daiktus ir panašių daiktų piešinius, pavyzdžiui, penkiakampius ir šešiakampius, rugio ir kviečio piešinius ir pan. Tai yra susiję su nuo amžiaus priklausančiu analitinės funkcijos silpnumu suvokiant. Vaikams būdingas nuodugnios, organizuotos, kryptingos analizės trūkumas suvokiant (nesuvokia tai, kas svarbu).
Mokinių suvokimas jaunesniojo mokyklinio amžiaus pradžioje yra glaudžiai susijęs su vaiko veiksmais, praktine veikla. Suvokti daiktą – reiškia kažką su juo veikti, paimti jį. Pradinių klasių mokinių suvokimui būdingos ypatybės yra emocingumas, vaizdumas. Geriau, aiškiau yra suvokiama tai, kas vaizdu, ryšku, gyva. Suvokimas pats savaime nesivysto. Didelis vaidmuo tenka mokytojui. Tinkamai organizuojant mokinių veiklą mokymo procese suvokimas persitvarko, jis pakyla į aukštesnę išsivystymo pakopą. Vienas efektyviausių suvokimo ugdymo metodų yra lyginimas (lyginant suvokiama nuodugniau). Pavyzdžiui, kartu demonstruojant vilko ir šuns piešinius, mokiniai nurodo daugiau esminių požymių (V. Kruteckis,1978, p. 54).
R. Kaffemano (1996) nuomone suvokimas negalimas be pojūčių ir patirties, taip pat reikšmės turi mąstymas bei kalba. Suvokdami daiktus ir reiškinius įsisąmoniname juos kaip vieną visumą. Pavyzdžiui, žiūrėdami į paveikslą, suvokiame ne atskirus potėpius, brūkšnelius, bet vaizdo visumą. Kiekvieno atskiro vaizdo reikšmė apibendrinama, naujasis vaizdas siejamas su kitais, atmintyje turimais vaizdais. Suvokti galima ir netiksliai, jeigu mažai žinių, pavyzdžiui, vaikai šikšnosparnį gali suvokti kaip paukštį.
Suvokdamas aplinką, žmogus susiduria su daugeliu erdvės parametrų: daiktų forma, dydžiu, kryptimi, spalva ir pan. Viena svarbiausių erdvės suvokimo sąlygų – stebėjimo įgūdžių lavinimas. Dar iki sistemingo mokymo pradžios vaikas gauna tam tikrus stebėjimo įgūdžius. Tačiau tik specialiai treniruojamas stebėjimas tampa kryptingas, kadangi yra įtraukiamas į įvairiapusę veiklą: „stebėjimas – žaidimas“, „stebėjimas – kūrybinė veikla“, „stebėjimas – darbo veikla“ ir t. t. Suvokti pirmiausia pradedame daiktų formą, dydį, spalvą, faktūrą, kitas savybes. Daugelis mus supančių daiktų turi geometrinių figūrų formas – apvalus, kampuotas, pailgas ir t. t. Daikto suvokimas pirmiausia priklauso nuo to, kaip jis išsiskiria iš fono. Formos suvokimo konstantiškumas leidžia įvertinti tikrąją daikto formą, pasitelkus matomą vaizdą ir turimas žinias apie kryptį, nuotolį, dydį. Pamačius konkretų daiktą, pavyzdžiui, plunksnakotį, pirmiausia suvokiame tam tikrą formą, po to dažniausiai akimirksniu jis atpažįstamas kaip konkretus daiktas, t. y. objektas identifikuojamas, suvokiamos jo funkcijos, paskirtis, ypatumai ir t. t. Kuo brandesnis žmogus, tuo daugiau jo atmintyje įvairių, anksčiau suvoktų daiktų ir vaizdinių. Taigi atpažinimas reiškia, kad stebimo daikto vaizdas daugiau ar mažiau atitinka turimą atmintyje to ar panašaus daikto vaizdinį. Suvokdamas visuminį daikto vaizdą, žmogus apdoroja sudėtingą įvairaus modalumo sensorinę informaciją. Kiekvienas daiktas turi daugybę įvairiausių požymių bei savybių ir jiems suvokti reikia įtraukti skirtingas suvokimų sistemas (R. Kaffemanas, 1996).
Pasak R. Kaffemano (1996) bet kokio suvokimo pagrindas yra žmogaus aktyvumas, susidedantis iš sensorinių, motorinių ir centrinių komponentų. Kitaip sakant, nė vienas sensorinis impulsas, nė vienas receptorių dirgiklis pats savaime negali sukelti visapusiško ir adekvataus suvokiamo objekto ar reiškinio vaizdo. Šiame procese būtini aktyvūs subjekto percepciniai veiksmai, palengvinantys ir skatinantys suvokimą, padedantys organizuoti, kontroliuoti bei koreguoti jo eigą. Sugebėjimą organizuoti savo percepcinę veiklą vaikas įgyja tik asmenine patirtimi, pratybomis. Ankstyvojoje vaikystėje mokantis rašyti tą pačią raidę pavieniai judesiai susilieja į kompleksinius, veiksmai automatizuojasi. Veiksmų automatizavimas palengvina visą percepcinę veiklą: suvogdamas objektą, žmogus automatiškai priima tinkamiausią pozą, atlieka tiriamuosius veiksmus ir pan. Svarbi suvokimo sąlyga yra gebėjimas operatyviai įsiminti jau išskirtus, bet dar neįtrauktus į vieningą visumą objekto elementus. Kitas svarbus momentas – sugebėjimas sintetinti, jungti atskirus elementus į visumą bei sudaiktinti.
Taigi remiantis tuo kas pasakyta galima teigti, kad suvokimo nemaža dalimi išmokstama, nes tik kai kurie suvokimo mechanizmai yra įgimti. Tinkamai organizuojant vaiko veiklą mokymo procese suvokimas pakyla į aukštesnę išsivystymo pakopą. Efektyvus suvokimo ugdymo metodas yra lyginimas. Svarbios suvokimo sąlygos yra gebėjimas operatyviai įsiminti jau išskirtus, bet dar neįtrauktus į vieningą visumą objekto elementus ir sugebėjimas sintetinti, jungti atskirus elementus į visumą bei sudaiktinti.
Vaizduotė. Pasak „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (2000, p. 905) vaizduotė yra „vaizdavimosi galia, fantazija“.
Jaunesniajame mokykliniame amžiuje vaikų kūrybiniai sugebėjimai nevienodi. Nevienoda ir jų vaizduotė. Kad vaiko vaizduotė gyva galima matyti iš formų įvairovės piešinyje (D. Klantė, E. Riotgeris, 1991).
Pasak L. Vygotskio, vaizduotė kuriasi anksčiau negu abstraktusis mąstymas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus moksleivių vaizduotė kuriasi mokymosi procese ir jo reikalavimų veikiama. Išmokti bet kurią mokomąją medžiagą neįmanoma be aktyvios vaizduotės veiklos, nemokant suvokti ir įsivaizduoti tai, ką pasakoja mokytojas, kas rašoma vadovėliuose ir pan. (pagal M. Pileckaitę – Markovienę ir kt., 2004, p. 113).
V. Kruteckis (1978, p. 58) teigia, kad vaizduotė – vienas iš svarbių psichinių pažinimo procesų. Piešiant labai reikalinga erdvinė vaizduotė. Tiesioginiai įspūdžiai (parodų lankymas, objektų stebėjimas ir pan.) taip pat ugdo vaizduotę. Jaunesniajame mokykliniame amžiuje pirmiausia tobulėja atkuriamoji vaizduotė, susijusi su anksčiau suvoktų dalykų įsivaizdavimu arba vaizdų pagal aprašymą, schemą, piešinį ir t. t. kūrimu. Pradinių klasių mokinių vaizdiniai, neprarasdami gyvumo, ryškumo ir konkretumo, laipsniškai tampa realistiškesni, vis teisingiau atspindi mokymo dalykų, vaikų skaitytų knygų turinį; praranda fragmentiškumą, jungiasi į sistemas. Lavėja ir kūrybinė vaizduotė, kuriami nauji vaizdiniai, kitaip žiūrima į ankstesnės patirties įspūdžius, siejant juos į naujus derinius ir kombinacijas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinio vaizduotė vis labiau ir labiau vaduojasi iš tiesioginių įspūdžių įtakos (tai teikia jai kūrybiškumo), o vaizdiniai tampa vis realistiškesni, tvirtėja vaiko gebėjimas kritiškai vertinti vazduotės vaizdinius vidaus logikos požiūriu.
V. Kruteckis (1978, p. 59) pažymi, kad reikėtų atkreipti dėmesį į vieną vaiko vaizduotės ypatybę, kuri kartais palaikoma melavimu. Kai kada 7 – 8 metų amžiaus vaikai, su užsidegimu pasakodami kokį nors įvykį, nevalingai, visiškai nesąmoningai jį papildo, praplečia išgalvotomis detalėmis. Fantazija susipina su realybe. Vaikas nekaltai fantazuoja tada, kai nori sukelti suaugusio susidomėjimą, savo pasakojimu, atkreipti jo dėmesį. Panašiai būna ir tuomet, kai vaikas, patyręs esąs kuriuo nors požiūriu neįvertintas, jaučia savotišką poreikį įsitvirtinti, nori iškilti suaugusių arba savo bendraamžių akyse. Tokį jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinio fantazavimą, žinoma, reikia įveikti, tačiau šitai privalu daryti švelniai, jautriai ir taktiškai.
Apibendrinant galima teigti, kad jaunesniajame mokykliniame amžiuje tobulėja atkuriamoji bei kūrybinė vaizduotė. Vaizduotė formuojasi ne tik mokymosi procese, bet ir per tiesioginius įspūdžius (parodų lankymas ir pan.). Kiekvieno vaiko vaizduotė bei kūrybiniai sugebėjimai yra nevienodi. Vaizduotė padeda vaikui lengviau naudotis patirtais įspūdžiais ir kurti naujus, todėl vaizduotės ugdymas yra labai svarbus pradinėse klasėse.
LITERATŪRA
1. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. – 967 p.
2. Kaffemanas R. Suvokimo psichologijos pagrindai. – Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 1996. – 44 p.
3. Klantė D., Riotgeris E. Taškas ir linija. – Vilnius: Leidybos centras, 1991. – 101 p.
4. Kruteckis V. Moksleivių mokymo ir auklėjimo psichologija. – Kaunas: Šviesa, 1978. – 272 p.
5. Pileckaitė – Markovienė M., Nasvytienė D., Bumblytė D. Vystymosi psichologija: vaikystė. – Vilnius: Enciklopedija, 2004. – 144 p.
Rasa Juknevičienė,
2012 07 30