Dėmesys yra susitelkimas, atidumas (dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000).
L. Jovaiša (1993, p. 41) teigia, kad dėmesys – kryptingo budrumo būsena, sąlygojanti moksleivių psichinių procesų ir praktinės veiklos parengtį, sąmoningumą ir aktyvumą.
Žmogų vienu metu veikia gausybė įvairiausių reiškinių, jis sprendžia daug uždavinių, vykdo sudėtingą veiklą. Kiekvienu momentu jo sąmonėje atsispindi tik vienas arba keli jam aktualūs reiškiniai, kurie gali būti paprasti arba labai sudėtingi. Visa kita, kas nesusiję su tuo uždaviniu, lieka arba visai nepastebima, arba pastebima miglotai. Visa tai rodo, kad dėmesys atlieka atrenkamąją funkciją ir užtikrina palankias sąlygas žmogaus veiklai.
Mokantis reikia itin pastovaus koncentruoto dėmesio. Jį sukelia ir palaiko interesai (nevalingas dėmesys), arba specialios pastangos įveikiant išsiblaškymą (valingas dėmesys). Mokymo(si) procese derinamas valingas ir nevalingas dėmesys. Kuo jaunesnis mokinys, juo daugiau dėmesys grindžiamas interesu. Mokymosi būdų kaitaliojimas palengvina dėmesį per pamoką (L. Jovaišą, 1993).
R. Žukauskienės (2007, p. 240-242) teigimu dėmesys labai svarbus žmogaus mąstymui, nes jis lemia, kaip sėkmingai bus priimama informacija. Vaikas, nesugebantis atkreipti dėmesio į pojūčius ar aplinką, negali suprasti ar ko nors išmokti. Jau nuo pat gimimo reiškiasi selektyvus dėmesys, kai naujagimis kreipia dėmesį į vienus stimulus ir ignoruoja kitus. Augant vaikui dėmesio kontrolė didėja. Viduriniosios vaikystės metu vaikas gali vis geriau sukaupti dėmesį tam tikrai užduočiai, jį mažiau blaško pašaliniai stimulai. Vyresnių vaikų dėmesys yra gerokai planingesnis negu ikimokyklinio amžiaus vaikų. Augant nuolat didėja sugebėjimas dėmesį koncentruoti ten, kur jo reikia užduočiai išspręsti. Tačiau daug vaikų, ir ypač berniukų, viduriniosios vaikystės metu turi sunkių dėmesio kontrolės, planingumo, adaptyvumo problemų.
Apibendrinant galima teigti, jog dėmesys žmogaus mąstymui labai svarbus, nes jis lemia ar informacija bus priimama sėkmingai. Vaikų dėmesys pasižymi dideliais individualiais skirtumais.
Atmintis – psichinis procesas, kai objektyvios ar subjektyvios tikrovės informacija įsimenama, saugojama ir atgaminama. Skiriami atminties procesai: įsiminimas, saugojimas, atgaminimas, užmiršimas, atkūrimas (L. Jovaiša, 1993, p. 19).
Įsiminimas – tai gautos informacijos užfiksavimas vaizdų pavidalu arba sąvokomis ir jos įtvirtinimas. Saugojimas – įgyta informacija, įvesta į atmintį užkoduojama sutartiniais ženklais, simboliais, žodžiais. Informacija išsaugoma atmintyje tam tikrą laiką Visa informacija sudėta atmintyje ne atsitiktine tvarka, o susieta prasminiais ryšiais. Atgaminimas – tai atmintyje saugomos informacijos atsiminimas, kai ji gali pasitarnauti mūsų sąmoningai veiklai. Užmiršimas – jau jutiminėje atmintyje užfiksuota informacija pamirštama po 1-2 s, trumpalaikėje atmintyje – po 30 s, net iš ilgalaikės atminties nežinia kada ir kaip dingsta gerai įsiminta informacija. Užmiršimo negalima laikyti visišku įgytos informacijos praradimu. Užmiršimas – tai nesugebėjimas atkurti informaciją konkrečiu laiku. Atkūrimas – atsiminimo procesas, kurio metu aktualizuojamos atmintyje esančios mintys, vaizdai, jausmai, judesiai. Atkūrimas būna nevalingas (savaiminis) ir valingas. Pirmuoju atveju jis vyksta be specialiai numatyto tikslo. Antruoju atveju jis sąmoningai atlieka užsibrėžtą uždavinį – ką nors prisiminti.
Pagal gautos informacijos laikymo atmintyje trukmę skiriamos trys jos rūšys: jutiminė, trumpalaikė, ilgalaikė.
Augant vaikui kinta dėmesys, mąstymas, kurie padeda žmogui kaupti, išlaikyti informaciją. Veiksmų, kuriuos suaugę žmonės naudoja trumpalaikei atminčiai, vaikai dar nesugeba nuolat ir efektyviai pritaikyti. Vaikai pradėje lankyti mokyklą, vis geriau pradeda įsiminti. Todėl viduriniosios vaikystės raidai būdinga vis gerėjant atmintis (R. Žukauskienė, 2007, p. 243).
Norint atsiminti informaciją, kad ją būtų galima vėl panaudoti, patekusi į ilgalaikę atmintį, informacija turi būti atgaminta. Atgaminti – tai reiškia atgauti informaciją iš atminties ir prisiminti tai, kas anksčiau buvo sukaupta (R. Žukauskienė, 2007, p. 247).
Gero įsiminimo būdai: 1.Svarbi nuostata tvirtai įsiminti ilgam laikui. 2.Motyvas – kodėl įsimenama. 3.Medžiagos kiekybė ir kokybė. 4.Suvokiamos medžiagos struktūra (sugrupavus turimą medžiagą įsiminti lengviau). 5.Labai svarbu medžiagos supratimas, jos įprasminimas. 6.Kartojimas.
Vadinasi galima teigti, kad norint atsiminti informaciją ją turime atgaminti. Visa informacija sudėta atmintyje ne atsitiktine tvarka, o susieta prasminiais ryšiais.
LITERATŪRA
1. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. – 967 p.
2. Jovaiša. L. Pedagogikos terminai. – Kaunas: Šviesa, 1993. – 264 p.
3. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius: Margi raštai, 2007. – 366 p.
Rasa Juknevičienė,
2012 08 01
L. Jovaiša (1993, p. 41) teigia, kad dėmesys – kryptingo budrumo būsena, sąlygojanti moksleivių psichinių procesų ir praktinės veiklos parengtį, sąmoningumą ir aktyvumą.
Žmogų vienu metu veikia gausybė įvairiausių reiškinių, jis sprendžia daug uždavinių, vykdo sudėtingą veiklą. Kiekvienu momentu jo sąmonėje atsispindi tik vienas arba keli jam aktualūs reiškiniai, kurie gali būti paprasti arba labai sudėtingi. Visa kita, kas nesusiję su tuo uždaviniu, lieka arba visai nepastebima, arba pastebima miglotai. Visa tai rodo, kad dėmesys atlieka atrenkamąją funkciją ir užtikrina palankias sąlygas žmogaus veiklai.
Mokantis reikia itin pastovaus koncentruoto dėmesio. Jį sukelia ir palaiko interesai (nevalingas dėmesys), arba specialios pastangos įveikiant išsiblaškymą (valingas dėmesys). Mokymo(si) procese derinamas valingas ir nevalingas dėmesys. Kuo jaunesnis mokinys, juo daugiau dėmesys grindžiamas interesu. Mokymosi būdų kaitaliojimas palengvina dėmesį per pamoką (L. Jovaišą, 1993).
R. Žukauskienės (2007, p. 240-242) teigimu dėmesys labai svarbus žmogaus mąstymui, nes jis lemia, kaip sėkmingai bus priimama informacija. Vaikas, nesugebantis atkreipti dėmesio į pojūčius ar aplinką, negali suprasti ar ko nors išmokti. Jau nuo pat gimimo reiškiasi selektyvus dėmesys, kai naujagimis kreipia dėmesį į vienus stimulus ir ignoruoja kitus. Augant vaikui dėmesio kontrolė didėja. Viduriniosios vaikystės metu vaikas gali vis geriau sukaupti dėmesį tam tikrai užduočiai, jį mažiau blaško pašaliniai stimulai. Vyresnių vaikų dėmesys yra gerokai planingesnis negu ikimokyklinio amžiaus vaikų. Augant nuolat didėja sugebėjimas dėmesį koncentruoti ten, kur jo reikia užduočiai išspręsti. Tačiau daug vaikų, ir ypač berniukų, viduriniosios vaikystės metu turi sunkių dėmesio kontrolės, planingumo, adaptyvumo problemų.
Apibendrinant galima teigti, jog dėmesys žmogaus mąstymui labai svarbus, nes jis lemia ar informacija bus priimama sėkmingai. Vaikų dėmesys pasižymi dideliais individualiais skirtumais.
Atmintis – psichinis procesas, kai objektyvios ar subjektyvios tikrovės informacija įsimenama, saugojama ir atgaminama. Skiriami atminties procesai: įsiminimas, saugojimas, atgaminimas, užmiršimas, atkūrimas (L. Jovaiša, 1993, p. 19).
Įsiminimas – tai gautos informacijos užfiksavimas vaizdų pavidalu arba sąvokomis ir jos įtvirtinimas. Saugojimas – įgyta informacija, įvesta į atmintį užkoduojama sutartiniais ženklais, simboliais, žodžiais. Informacija išsaugoma atmintyje tam tikrą laiką Visa informacija sudėta atmintyje ne atsitiktine tvarka, o susieta prasminiais ryšiais. Atgaminimas – tai atmintyje saugomos informacijos atsiminimas, kai ji gali pasitarnauti mūsų sąmoningai veiklai. Užmiršimas – jau jutiminėje atmintyje užfiksuota informacija pamirštama po 1-2 s, trumpalaikėje atmintyje – po 30 s, net iš ilgalaikės atminties nežinia kada ir kaip dingsta gerai įsiminta informacija. Užmiršimo negalima laikyti visišku įgytos informacijos praradimu. Užmiršimas – tai nesugebėjimas atkurti informaciją konkrečiu laiku. Atkūrimas – atsiminimo procesas, kurio metu aktualizuojamos atmintyje esančios mintys, vaizdai, jausmai, judesiai. Atkūrimas būna nevalingas (savaiminis) ir valingas. Pirmuoju atveju jis vyksta be specialiai numatyto tikslo. Antruoju atveju jis sąmoningai atlieka užsibrėžtą uždavinį – ką nors prisiminti.
Pagal gautos informacijos laikymo atmintyje trukmę skiriamos trys jos rūšys: jutiminė, trumpalaikė, ilgalaikė.
Augant vaikui kinta dėmesys, mąstymas, kurie padeda žmogui kaupti, išlaikyti informaciją. Veiksmų, kuriuos suaugę žmonės naudoja trumpalaikei atminčiai, vaikai dar nesugeba nuolat ir efektyviai pritaikyti. Vaikai pradėje lankyti mokyklą, vis geriau pradeda įsiminti. Todėl viduriniosios vaikystės raidai būdinga vis gerėjant atmintis (R. Žukauskienė, 2007, p. 243).
Norint atsiminti informaciją, kad ją būtų galima vėl panaudoti, patekusi į ilgalaikę atmintį, informacija turi būti atgaminta. Atgaminti – tai reiškia atgauti informaciją iš atminties ir prisiminti tai, kas anksčiau buvo sukaupta (R. Žukauskienė, 2007, p. 247).
Gero įsiminimo būdai: 1.Svarbi nuostata tvirtai įsiminti ilgam laikui. 2.Motyvas – kodėl įsimenama. 3.Medžiagos kiekybė ir kokybė. 4.Suvokiamos medžiagos struktūra (sugrupavus turimą medžiagą įsiminti lengviau). 5.Labai svarbu medžiagos supratimas, jos įprasminimas. 6.Kartojimas.
Vadinasi galima teigti, kad norint atsiminti informaciją ją turime atgaminti. Visa informacija sudėta atmintyje ne atsitiktine tvarka, o susieta prasminiais ryšiais.
LITERATŪRA
1. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. – 967 p.
2. Jovaiša. L. Pedagogikos terminai. – Kaunas: Šviesa, 1993. – 264 p.
3. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius: Margi raštai, 2007. – 366 p.
Rasa Juknevičienė,
2012 08 01
