Vaiko psichikos raida – tai nuoseklus, nenutrūkstamas jo psichinių pažinimo funkcijų (suvokimo, vaizdinių, atminties, mąstymo ir kalbos, vaizduotės, pojūčių) struktūros kitimas ir tobulėjimas išlaikymo, kitimo ir psichinio laiko grįžtamumo rėmuose (G. Butkienė, A. Kepalaitė, 2007, p. 107
Žmogaus raidos procesą lemia daugelio veiksnių visuma, paveldimumas, brendimo dėsniai ir pan., jų svarbiausias – ugdymas. Tinkamos ugdymo sąlygos, gyvenimo aplinka sudaro palankią dirvą vaiko įvairiems gabumams tobulėti (A. Toleikis, A. Trušys, 1984).
Mąstymas. R. Kaffemano (2001, p. 6) teigimu, mąstymas – tai „psichinis procesas, kurio produktas – netiesioginis, apibendrintas pasaulio vaizdas žmogaus smegenyse“. Pažintinė žmogaus veikla prasideda nuo pojūčių, suvokimų, vaizdinių ir pereina į mąstymą. Mąstydamas vaikas tiria aplinką, analizuoja, konstatuoja, apibendrina, daro išvadas, sprendžia. R. Kaffemanas (2001) pabrėžė, kad neabejotinai svarbu ugdyti mąstymą, aktyvinti bei skatinti moksleivių protinės veiklos savarankiškumą.
Pagal apibendrinimo lygį R. Kaffemanas (2001) išskyrė tris mąstymo rūšis: konkretusis veiksminis mąstymas, konkretusis vaizdinis mąstymas, abstraktusis sąvokinis mąstymas. Autorius tvirtina, kad jaunesniajame mokykliniame amžiuje vaiko protinei raidai svarbus yra veiksminis mąstymas. Taip pat šiame amžiuje susiformuoja ir vaizdinis mąstymas (4 – 7 metai), kuris remiasi suvokimu ir vaizdiniais, jų pertvarkymu mintyse ir yra reikalingas atliekant daugelį darbų, ypač kūrybinio pobūdžio. Vaizdinio mąstymo raidą itin skatina būdinga jaunesniojo mokyklinio amžiaus veikla – piešimas, žaidimas, konstravimas. Sąvokinis (loginis, teorinis) mąstymas yra būdingas vyresniems moksleiviams bei suaugusiems.
Viena iš įtakingiausių ir labiausiai paplitusių šiuolaikinių mąstymo koncepcijų – J. Piaget koncepcija. XX amžiaus pirmoje pusėje J. Piaget atliko vaiko protinės raidos stebėjimus. Ypatingą dėmesį skyrė pažintiniams procesams – mąstymui, kalbai, suvokimui, atminčiai, dėmesiui.
J. Piaget (2002) teigė, jog vaiko protas tobulėja pereidamas keletą stadijų – nuo paprastų naujagimio refleksų iki suaugusio žmogaus abstraktaus mąstymo. Jis aprašė keturias pagrindines pažintinės raidos stadijas, kurias vaikas augdamas pereina. Kiekvienai stadijai būdingos skirtingos ypatybės, kurios lemia specifines mąstymo rūšis:
Sensomotorinė stadija (nuo gimimo iki 2 metų). Vaikas aplinkai pažinti naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus. Šis periodas prasideda refleksais, o baigiasi sensomotorinių sugebėjimų kompleksine koordinacija. Šioje stadijoje vaikas išmoksta išskirti save iš aplinkinio pasaulio objektų, įsisąmonina, kad objektai egzistuoja ir tada, kai jis jų negali matyti; pradeda prisiminti ir įsivaizduoti.
Priešoperacinė stadija (nuo 2 iki 7 metų). Vaikas pasauliui pažinti naudoja simbolinį mąstymą, taip pat ir kalbą. Šioje stadijoje mąstymas yra egocentriškas. Vaikas nesugeba savęs pastatyti į kito vietą. Objektus klasifikuoja pagal atsitiktinį požymį. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas pradeda mąstyti intuityviai. Vėliau lavėja vaizduotė, vaiko mąstymo egocentrizmas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį.
Konkrečių operacijų stadija (nuo 7 iki 11 metų). Vaikai pradeda logiškai mąstyti apie konkrečius įvykius, mokosi suprasti konkrečias sąvokas, atlikti aritmetines operacijas. Vaikas supranta ir taiko logines operacijas ir principus savo patirčiai ar suvokimams paaiškinti. Konkrečių operacijų stadijos metu plėtojami protiniai gebėjimai. Pirma vaikas mąsto visumos suvokimo būdu, vadinasi jis mąsto sinkretiškai. Antra kaip vaikas mąsto ir mato pasaulį taip, jis jį ir piešia, vadinasi jo mąstymas realistinis. J. Piaget (2002) teigimu vaiko realizmas gali būti intelektinis, bet ne vizualinis, todėl, kad į atskiras detales kreipiamas nepakankamas dėmesys, pavyzdžiui, prideda antrąją akį prie veido profilio. Šioje stadijoje vaikui reikia konkrečių pavyzdžių, kad padėtų sudaryti mąstymo sąsajas.
Formaliųjų operacijų stadija (nuo 12 metų ir suaugęs žmogus). Šiuo laikotarpiu nuo konkretaus mąstymo pereinama prie abstraktaus. Paauglys dažnai pervertina savo naują sugebėjimą ir yra linkęs manyti, kad niekas taip gerai ir giliai nesupranta vykstančių pasaulyje procesų kaip jis. Supranta, kad yra daug atsakymų į vieną klausimą ir daug klausimų kiekvienam atsakymui. J. Piaget (2002) nuomone galutinis mąstymo raidos tikslas yra jo visiška loginė pusiausvyra, kuri yra pasiekiama tik formalaus operacinio mąstymo stadijoje. Susiformavus formaliam operaciniam mąstymui, pasiekiamas aukščiausias mąstymo lygis.
Vadinas galima teigti, jog vaiko gebėjimai priklauso nuo vaiko amžiaus, jo mąstymo vystymosi požymių.
Kalba. Pasak „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (2000, p. 277), kalba yra „praktinis sugebėjimas reikšti žodžiais savo mintis“. R. Bytautas teigė, kad kiekviena tauta turinti savo mąstymo būdą, kuris pasireiškia jos kalboje (pagal J. J. Dailidienę, 1997, p. 12). Anot J. Vabalo – Gudaičio kalba yra dorovinių santykių tarpusavio sąsaja, kurioje glaudžiai susipynę asmens jausmai, elgesys, požiūriai, nuostatos, įsitikinimai ir patirtis (pagal J. J. Dailidienę, 1997, p. 13).
Kalba formuojasi mąstymo įpročių pagrindu. Vaiko mąstymo raida ir kalba yra viena su kita susijusi, kalba vaikui yra minčių perteikimo būdas. Vaiko kalba priklauso nuo paties vaiko vystymosi, taip pat priklauso nuo socialinių vaiko ir suaugusiųjų santykių tipo (R. Kaffemanas, 2001; J. Piaget, 2002). Mažo žmogaus kalbą tiesiogiai veikia socialinė, kultūrinė patirtis. Kuo aplinka palankesnė, tuo geresnės sąlygos vaiko kalbos raidai. Reikia sudaryti sąlygas ugdyti vaiko kalbinę raišką susiejant ją su grafine, plastine, muzikine ir mimikos išraiška.
Pirmaisiais dvejais gyvenimo metais vaiko kalba labai tobulėja. Sulaukęs 9 – 12 mėnesių kūdikis taria garsus, laukia, kol jam bus atsakyta, mėgina kartoti tai, ką išgirdo. Tiek kalbos struktūra, tiek funkcijos yra svarbios vaikui bendraujant su kitais žmonėmis. Kūdikis, dar nesugebėdamas tarti žodžių ir sakinių, puikiai geba bendrauti verksmu, gestais, veido išraiška. Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje kūdikis supranta ir ištaria savo pirmuosius žodžius. Antrųjų gyvenimo metų pabaigoje jau išryškėja tam tikra kalbos struktūra, vaikas žino daugybę žodžių ir geba jais išreikšti įvairiausias mintis, gali sujungti 2 – 3 žodžius į paprastą sakinį (R. Žukauskienė, 2007, p. 100, A. Gučas, 1981, p. 44).
J. Piaget (2002) teigė, kad priešoperacinės mąstymo stadijos (nuo 2 iki 7 metų) metu beveik pusė vaikų sakomų sakinių yra egocentriški. Jis skyrė tris egocentrinės kalbos rūšis: atkartojimą, monologą ir kolektyvinį monologą.
2 – 4 metų amžiaus vaiko kalba vyksta monologu. Piešdami ar žaisdami kartu, vaikai nesistengia bendrauti, kiekvienas kalba sau. Sugebėjimas kalbėti iš esmės pakeičia vaiko mąstymą, tarpasmeninį bendravimą, savęs suvokimą (J. Piaget, 2002; M. Pileckaitė – Markovienė ir kt., 2004, p. 45). Dviejų metų vaikas jau kalba trumpais dviejų žodžių sakiniais, yra perėjęs vieno žodžio stadiją, pavadina iki 30 – ies paveikslėlių. Trečiaisiais gyvenimo metais vaiko žodynas sparčiai plečiasi, iki 550 – 800 žodžių, sugeba žodžiais išreikšti savo norus ir būsenas. Ketvirtaisiais gyvenimo metais žodynas apima daugiau 1000 žodžių, tačiau kalba dar dažnai gramatiškai netaisyklinga. Vaikui patinka pasakoti nebūtus dalykus. Vienai reikšmei nusakyti 3 – 4 metų vaikas vartoja daug žodžių. Simbolinė funkcija šiame amžiuje pasireiškia ne tik žodžiais, simboliniu žaidimu, bet ir piešiniu. 2 metų vaikas paprastai nupiešia ir pirmąjį grafinį simbolį, dažniausiai apskritimą. Vėliau 3 – 4 metų jis piešia schemas, pavyzdžiui, galvakojį žmogų. Vaikas piešia visą tai, ką žino apie objektą (M. Pileckaitė – Markovienė ir kt., 2004, p. 55).
4 – 6 metų amžiuje prasideda antrasis kalbos mokymosi etapas, kurio skiriamasis bruožas yra tai, kad vaikas pats pradeda save skatinti sėkmės pojūčiu, pavyzdžiui jaučia pasitenkinimą, atradęs trūkstamą žodį. Vėlyvuoju ikimokykliniu laikotarpiu vaikai mėgsta kurti savo kalbą. 6 metų vaiko žodyną sudaro 8000 – 14000 žodžių (M. Pileckaitė – Markovienė ir kt., 2004, p. 77).
J. Piaget (2002) tvirtina, kad šiuo laikotarpiu vaiko kalba ir toliau tebėra egocentriška, tačiau atsiranda kolektyvinis monologas. Kolektyvinis monologas pasireiškia klausimų, atsakymų forma, toliau – paliepimų, prašymų, grasinimų pavidalu, kuriais reiškiamas vaiko poveikis kitam. Nuo 5 – 7 metų vaikai bendrauja veiklos arba neabstraktaus mąstymo plotmėje. Išmokti kalbėti vaikui padeda supantys žmonės, tai vyksta bendros vaiko ir suaugusiojo veiklos dėka.
V. Kruteckis (1978, p. 44) pastebi, kad vaiko kalba, prieš pradedant lankyti mokyklą (priešmokyklinukas), jau pakankamai išsivysčiusi. Ji palyginti gramatiškai taisyklinga ir raiški. 7 metų vaiko žodynas taip pat turtingas, jame pakankamai didelis abstrakčių sąvokų lyginamasis svoris. Vaikas gali gana plačiu diapazonu suprasti, ką girdi, rišliai reiškia savo mintis, pajėgia atlikti elementarias mąstymo operacijas – lyginti, apibendrinti, bando daryti išvadas (ne visada pagrįstas).
J. Piaget (2002) teigimu beveik pusė 6 – 7 metų amžiaus vaiko sakomų sakinių yra egocentriški. Egocentrinė kalba reiškia kalbėjimą kito asmens akivaizdoje, bet neperduodant kitam ir nesikeičiant tarpusavyje informacija ar idėjomis. Vaikai, būdami kartu, dažnai kalba, tačiau kalba jie dažniausiai reiškia tik savo mintis, nereaguodami į tai, ką sako kiti vaikai. J. Piaget pažymėjo, kad augančio vaiko socializuota kalba irgi tobulėja, t. y. vaikas kartais stengiasi bendrauti su kitais savo bendraamžiais, mėgina aktyviai keistis mintimis ir suprasti tai, ką sako kitas. Vaikas pradeda aiškinti, ką norėjo pasakyti ir vengia vartoti žodžius ar vardus, kurių klausytojas gali nežinoti. Nuo egocentrinės kalbos prie socializuotos pereinama pamažu, ne staiga. J. Piaget pastebėjo, kad kartais ir vyresni vaikai vartoja egocentrinę kalbą. Sulaukus 7 – 8 metų amžiaus vaikas geba nuosekliai išdėstyti pasakojimus ir aiškinimus. Pastangos objektyviai perteikti savo mintis ir suprasti kitą pasirodo tik sulaukus 7 ar 7,5 metų amžiaus. Vyresni pradinukai sugeba žodžiais abstrakčiai aiškinti daikto reikšmę, pereiti nuo žodžio reikšmės, pagrįstos asmeniniu patyrimu, prie bendresnės, gautos iš kitų žmonių informacijos. Mokymasis bendradarbiaujant skatina perėjimą iš veiksminės į abstrakčios minties pakopą. Kadangi kalba atspindi mąstymą, galima sakyti, kad kalba kaip ir mąstymas iš veiksminės pakopos (atitinka konkrečių operacijų stadiją) pereina į abstrakčiąją (formalių operacijų stadiją). Mokiniai pradeda pagrįsti savo mintis logiškai.
R. Žukauskienė (2007, p. 256) teigia, kad jaunesniajame mokykliniame amžiuje kalba vis tobulėja. Tai priklauso tiek nuo mokyklos ir šeimos įtakos, tiek nuo pažintinių sugebėjimų, kurie leidžia vaikui įsisamoninti sudėtingas gramatikos taisykles. Vaikas supranta, kad kalba yra bendravimo priemonė, gali geriau naudoti skirtingas kalbos formas, pritaikyti jas įvairioms aplinkybėms. Mokymasis skaityti ir rašyti pertvarko vaiko suvokimą ir mąstymą. 6 – 7 metų amžiaus vaikas žodžius apibūdina labai konkrečiai pagal daikto funkcijas ar išvaizdą. Vėliau vaikas pradeda apibūdinti abstrakčiai, žino sinonimus, skirsto daiktus pagal kategorijas.
J. Kmieliausko (1984) nuomone vaikai pratinami reikšti mintis žodžiu aptardami piešinius ir darbelius. Taip ugdomi ir estetiniai bei emociniai jausmai.
Apibendrinant galima teigti, kad vaiko vystymuisi kalbos reikšmė labai didelė. Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. Išlavinta kalba skatina ir plėtoja mąstymo procesus, skatina kūrybingumą, vaizduotę, formuoja ir padeda išsiskleisti vaiko individualybei, ugdo estetinį skonį, aktyvina vaikus, padeda išreikšti mintis, jausmus, bendrauti ir bendradarbiauti.
LITERATŪRA
1. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. Pedagoginės psichologijos įvadas studentams, mokytojams, tėvams. – Vilnius: Margi raštai, 1996. – 298 p.
2. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. – 967 p.
3. Dailidienė J. J. Vaiko kalba – vaiko dvasia. – Kaunas: Šviesa, 1997. – 190 p.
4. Gučas A. Vaiko psichologija. – Kaunas: Šviesa, 1981. – 207 p.
5. Kaffemanas R. Mąstymo psichologija. – Šiauliai: Šialių universiteto leidykla, 2001. – 136 p.
6. Kmieliauskas J. Vaizduojamosios veiklos pamokėlės vaikų darželyje. Piešimas, lipdymas. – Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos leidybinė redakcinė taryba, 1984. – 50 p.
7. Kruteckis V. Moksleivių mokymo ir auklėjimo psichologija. – Kaunas: Šviesa, 1978. – 272 p.
8. Piaget J. Vaiko kalba ir mąstymas. Vaiko logikos tyrinėjimai. – Vilnius: Aidai, 2002. – 327 p.
9. Pileckaitė – Markovienė M., Nasvytienė D., Bumblytė D. Vystymosi psichologija: vaikystė. – Vilnius: Enciklopedija, 2004. – 144 p.
10. Toleikis A., Trušys A. 10 piešimo technikų vaikams: knyga vaikų darželio auklėtojoms ir pradinių klasių mokytojams. – Kaunas: Šviesa, 1984. – 89 p.
11. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius: Margi raštai, 2007. – 364 p
Rasa Juknevičienė,
2012 07 29
Žmogaus raidos procesą lemia daugelio veiksnių visuma, paveldimumas, brendimo dėsniai ir pan., jų svarbiausias – ugdymas. Tinkamos ugdymo sąlygos, gyvenimo aplinka sudaro palankią dirvą vaiko įvairiems gabumams tobulėti (A. Toleikis, A. Trušys, 1984).
Mąstymas. R. Kaffemano (2001, p. 6) teigimu, mąstymas – tai „psichinis procesas, kurio produktas – netiesioginis, apibendrintas pasaulio vaizdas žmogaus smegenyse“. Pažintinė žmogaus veikla prasideda nuo pojūčių, suvokimų, vaizdinių ir pereina į mąstymą. Mąstydamas vaikas tiria aplinką, analizuoja, konstatuoja, apibendrina, daro išvadas, sprendžia. R. Kaffemanas (2001) pabrėžė, kad neabejotinai svarbu ugdyti mąstymą, aktyvinti bei skatinti moksleivių protinės veiklos savarankiškumą.
Pagal apibendrinimo lygį R. Kaffemanas (2001) išskyrė tris mąstymo rūšis: konkretusis veiksminis mąstymas, konkretusis vaizdinis mąstymas, abstraktusis sąvokinis mąstymas. Autorius tvirtina, kad jaunesniajame mokykliniame amžiuje vaiko protinei raidai svarbus yra veiksminis mąstymas. Taip pat šiame amžiuje susiformuoja ir vaizdinis mąstymas (4 – 7 metai), kuris remiasi suvokimu ir vaizdiniais, jų pertvarkymu mintyse ir yra reikalingas atliekant daugelį darbų, ypač kūrybinio pobūdžio. Vaizdinio mąstymo raidą itin skatina būdinga jaunesniojo mokyklinio amžiaus veikla – piešimas, žaidimas, konstravimas. Sąvokinis (loginis, teorinis) mąstymas yra būdingas vyresniems moksleiviams bei suaugusiems.
Viena iš įtakingiausių ir labiausiai paplitusių šiuolaikinių mąstymo koncepcijų – J. Piaget koncepcija. XX amžiaus pirmoje pusėje J. Piaget atliko vaiko protinės raidos stebėjimus. Ypatingą dėmesį skyrė pažintiniams procesams – mąstymui, kalbai, suvokimui, atminčiai, dėmesiui.
J. Piaget (2002) teigė, jog vaiko protas tobulėja pereidamas keletą stadijų – nuo paprastų naujagimio refleksų iki suaugusio žmogaus abstraktaus mąstymo. Jis aprašė keturias pagrindines pažintinės raidos stadijas, kurias vaikas augdamas pereina. Kiekvienai stadijai būdingos skirtingos ypatybės, kurios lemia specifines mąstymo rūšis:
Sensomotorinė stadija (nuo gimimo iki 2 metų). Vaikas aplinkai pažinti naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus. Šis periodas prasideda refleksais, o baigiasi sensomotorinių sugebėjimų kompleksine koordinacija. Šioje stadijoje vaikas išmoksta išskirti save iš aplinkinio pasaulio objektų, įsisąmonina, kad objektai egzistuoja ir tada, kai jis jų negali matyti; pradeda prisiminti ir įsivaizduoti.
Priešoperacinė stadija (nuo 2 iki 7 metų). Vaikas pasauliui pažinti naudoja simbolinį mąstymą, taip pat ir kalbą. Šioje stadijoje mąstymas yra egocentriškas. Vaikas nesugeba savęs pastatyti į kito vietą. Objektus klasifikuoja pagal atsitiktinį požymį. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas pradeda mąstyti intuityviai. Vėliau lavėja vaizduotė, vaiko mąstymo egocentrizmas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį.
Konkrečių operacijų stadija (nuo 7 iki 11 metų). Vaikai pradeda logiškai mąstyti apie konkrečius įvykius, mokosi suprasti konkrečias sąvokas, atlikti aritmetines operacijas. Vaikas supranta ir taiko logines operacijas ir principus savo patirčiai ar suvokimams paaiškinti. Konkrečių operacijų stadijos metu plėtojami protiniai gebėjimai. Pirma vaikas mąsto visumos suvokimo būdu, vadinasi jis mąsto sinkretiškai. Antra kaip vaikas mąsto ir mato pasaulį taip, jis jį ir piešia, vadinasi jo mąstymas realistinis. J. Piaget (2002) teigimu vaiko realizmas gali būti intelektinis, bet ne vizualinis, todėl, kad į atskiras detales kreipiamas nepakankamas dėmesys, pavyzdžiui, prideda antrąją akį prie veido profilio. Šioje stadijoje vaikui reikia konkrečių pavyzdžių, kad padėtų sudaryti mąstymo sąsajas.
Formaliųjų operacijų stadija (nuo 12 metų ir suaugęs žmogus). Šiuo laikotarpiu nuo konkretaus mąstymo pereinama prie abstraktaus. Paauglys dažnai pervertina savo naują sugebėjimą ir yra linkęs manyti, kad niekas taip gerai ir giliai nesupranta vykstančių pasaulyje procesų kaip jis. Supranta, kad yra daug atsakymų į vieną klausimą ir daug klausimų kiekvienam atsakymui. J. Piaget (2002) nuomone galutinis mąstymo raidos tikslas yra jo visiška loginė pusiausvyra, kuri yra pasiekiama tik formalaus operacinio mąstymo stadijoje. Susiformavus formaliam operaciniam mąstymui, pasiekiamas aukščiausias mąstymo lygis.
Vadinas galima teigti, jog vaiko gebėjimai priklauso nuo vaiko amžiaus, jo mąstymo vystymosi požymių.
Kalba. Pasak „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (2000, p. 277), kalba yra „praktinis sugebėjimas reikšti žodžiais savo mintis“. R. Bytautas teigė, kad kiekviena tauta turinti savo mąstymo būdą, kuris pasireiškia jos kalboje (pagal J. J. Dailidienę, 1997, p. 12). Anot J. Vabalo – Gudaičio kalba yra dorovinių santykių tarpusavio sąsaja, kurioje glaudžiai susipynę asmens jausmai, elgesys, požiūriai, nuostatos, įsitikinimai ir patirtis (pagal J. J. Dailidienę, 1997, p. 13).
Kalba formuojasi mąstymo įpročių pagrindu. Vaiko mąstymo raida ir kalba yra viena su kita susijusi, kalba vaikui yra minčių perteikimo būdas. Vaiko kalba priklauso nuo paties vaiko vystymosi, taip pat priklauso nuo socialinių vaiko ir suaugusiųjų santykių tipo (R. Kaffemanas, 2001; J. Piaget, 2002). Mažo žmogaus kalbą tiesiogiai veikia socialinė, kultūrinė patirtis. Kuo aplinka palankesnė, tuo geresnės sąlygos vaiko kalbos raidai. Reikia sudaryti sąlygas ugdyti vaiko kalbinę raišką susiejant ją su grafine, plastine, muzikine ir mimikos išraiška.
Pirmaisiais dvejais gyvenimo metais vaiko kalba labai tobulėja. Sulaukęs 9 – 12 mėnesių kūdikis taria garsus, laukia, kol jam bus atsakyta, mėgina kartoti tai, ką išgirdo. Tiek kalbos struktūra, tiek funkcijos yra svarbios vaikui bendraujant su kitais žmonėmis. Kūdikis, dar nesugebėdamas tarti žodžių ir sakinių, puikiai geba bendrauti verksmu, gestais, veido išraiška. Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje kūdikis supranta ir ištaria savo pirmuosius žodžius. Antrųjų gyvenimo metų pabaigoje jau išryškėja tam tikra kalbos struktūra, vaikas žino daugybę žodžių ir geba jais išreikšti įvairiausias mintis, gali sujungti 2 – 3 žodžius į paprastą sakinį (R. Žukauskienė, 2007, p. 100, A. Gučas, 1981, p. 44).
J. Piaget (2002) teigė, kad priešoperacinės mąstymo stadijos (nuo 2 iki 7 metų) metu beveik pusė vaikų sakomų sakinių yra egocentriški. Jis skyrė tris egocentrinės kalbos rūšis: atkartojimą, monologą ir kolektyvinį monologą.
2 – 4 metų amžiaus vaiko kalba vyksta monologu. Piešdami ar žaisdami kartu, vaikai nesistengia bendrauti, kiekvienas kalba sau. Sugebėjimas kalbėti iš esmės pakeičia vaiko mąstymą, tarpasmeninį bendravimą, savęs suvokimą (J. Piaget, 2002; M. Pileckaitė – Markovienė ir kt., 2004, p. 45). Dviejų metų vaikas jau kalba trumpais dviejų žodžių sakiniais, yra perėjęs vieno žodžio stadiją, pavadina iki 30 – ies paveikslėlių. Trečiaisiais gyvenimo metais vaiko žodynas sparčiai plečiasi, iki 550 – 800 žodžių, sugeba žodžiais išreikšti savo norus ir būsenas. Ketvirtaisiais gyvenimo metais žodynas apima daugiau 1000 žodžių, tačiau kalba dar dažnai gramatiškai netaisyklinga. Vaikui patinka pasakoti nebūtus dalykus. Vienai reikšmei nusakyti 3 – 4 metų vaikas vartoja daug žodžių. Simbolinė funkcija šiame amžiuje pasireiškia ne tik žodžiais, simboliniu žaidimu, bet ir piešiniu. 2 metų vaikas paprastai nupiešia ir pirmąjį grafinį simbolį, dažniausiai apskritimą. Vėliau 3 – 4 metų jis piešia schemas, pavyzdžiui, galvakojį žmogų. Vaikas piešia visą tai, ką žino apie objektą (M. Pileckaitė – Markovienė ir kt., 2004, p. 55).
4 – 6 metų amžiuje prasideda antrasis kalbos mokymosi etapas, kurio skiriamasis bruožas yra tai, kad vaikas pats pradeda save skatinti sėkmės pojūčiu, pavyzdžiui jaučia pasitenkinimą, atradęs trūkstamą žodį. Vėlyvuoju ikimokykliniu laikotarpiu vaikai mėgsta kurti savo kalbą. 6 metų vaiko žodyną sudaro 8000 – 14000 žodžių (M. Pileckaitė – Markovienė ir kt., 2004, p. 77).
J. Piaget (2002) tvirtina, kad šiuo laikotarpiu vaiko kalba ir toliau tebėra egocentriška, tačiau atsiranda kolektyvinis monologas. Kolektyvinis monologas pasireiškia klausimų, atsakymų forma, toliau – paliepimų, prašymų, grasinimų pavidalu, kuriais reiškiamas vaiko poveikis kitam. Nuo 5 – 7 metų vaikai bendrauja veiklos arba neabstraktaus mąstymo plotmėje. Išmokti kalbėti vaikui padeda supantys žmonės, tai vyksta bendros vaiko ir suaugusiojo veiklos dėka.
V. Kruteckis (1978, p. 44) pastebi, kad vaiko kalba, prieš pradedant lankyti mokyklą (priešmokyklinukas), jau pakankamai išsivysčiusi. Ji palyginti gramatiškai taisyklinga ir raiški. 7 metų vaiko žodynas taip pat turtingas, jame pakankamai didelis abstrakčių sąvokų lyginamasis svoris. Vaikas gali gana plačiu diapazonu suprasti, ką girdi, rišliai reiškia savo mintis, pajėgia atlikti elementarias mąstymo operacijas – lyginti, apibendrinti, bando daryti išvadas (ne visada pagrįstas).
J. Piaget (2002) teigimu beveik pusė 6 – 7 metų amžiaus vaiko sakomų sakinių yra egocentriški. Egocentrinė kalba reiškia kalbėjimą kito asmens akivaizdoje, bet neperduodant kitam ir nesikeičiant tarpusavyje informacija ar idėjomis. Vaikai, būdami kartu, dažnai kalba, tačiau kalba jie dažniausiai reiškia tik savo mintis, nereaguodami į tai, ką sako kiti vaikai. J. Piaget pažymėjo, kad augančio vaiko socializuota kalba irgi tobulėja, t. y. vaikas kartais stengiasi bendrauti su kitais savo bendraamžiais, mėgina aktyviai keistis mintimis ir suprasti tai, ką sako kitas. Vaikas pradeda aiškinti, ką norėjo pasakyti ir vengia vartoti žodžius ar vardus, kurių klausytojas gali nežinoti. Nuo egocentrinės kalbos prie socializuotos pereinama pamažu, ne staiga. J. Piaget pastebėjo, kad kartais ir vyresni vaikai vartoja egocentrinę kalbą. Sulaukus 7 – 8 metų amžiaus vaikas geba nuosekliai išdėstyti pasakojimus ir aiškinimus. Pastangos objektyviai perteikti savo mintis ir suprasti kitą pasirodo tik sulaukus 7 ar 7,5 metų amžiaus. Vyresni pradinukai sugeba žodžiais abstrakčiai aiškinti daikto reikšmę, pereiti nuo žodžio reikšmės, pagrįstos asmeniniu patyrimu, prie bendresnės, gautos iš kitų žmonių informacijos. Mokymasis bendradarbiaujant skatina perėjimą iš veiksminės į abstrakčios minties pakopą. Kadangi kalba atspindi mąstymą, galima sakyti, kad kalba kaip ir mąstymas iš veiksminės pakopos (atitinka konkrečių operacijų stadiją) pereina į abstrakčiąją (formalių operacijų stadiją). Mokiniai pradeda pagrįsti savo mintis logiškai.
R. Žukauskienė (2007, p. 256) teigia, kad jaunesniajame mokykliniame amžiuje kalba vis tobulėja. Tai priklauso tiek nuo mokyklos ir šeimos įtakos, tiek nuo pažintinių sugebėjimų, kurie leidžia vaikui įsisamoninti sudėtingas gramatikos taisykles. Vaikas supranta, kad kalba yra bendravimo priemonė, gali geriau naudoti skirtingas kalbos formas, pritaikyti jas įvairioms aplinkybėms. Mokymasis skaityti ir rašyti pertvarko vaiko suvokimą ir mąstymą. 6 – 7 metų amžiaus vaikas žodžius apibūdina labai konkrečiai pagal daikto funkcijas ar išvaizdą. Vėliau vaikas pradeda apibūdinti abstrakčiai, žino sinonimus, skirsto daiktus pagal kategorijas.
J. Kmieliausko (1984) nuomone vaikai pratinami reikšti mintis žodžiu aptardami piešinius ir darbelius. Taip ugdomi ir estetiniai bei emociniai jausmai.
Apibendrinant galima teigti, kad vaiko vystymuisi kalbos reikšmė labai didelė. Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. Išlavinta kalba skatina ir plėtoja mąstymo procesus, skatina kūrybingumą, vaizduotę, formuoja ir padeda išsiskleisti vaiko individualybei, ugdo estetinį skonį, aktyvina vaikus, padeda išreikšti mintis, jausmus, bendrauti ir bendradarbiauti.
LITERATŪRA
1. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. Pedagoginės psichologijos įvadas studentams, mokytojams, tėvams. – Vilnius: Margi raštai, 1996. – 298 p.
2. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. – 967 p.
3. Dailidienė J. J. Vaiko kalba – vaiko dvasia. – Kaunas: Šviesa, 1997. – 190 p.
4. Gučas A. Vaiko psichologija. – Kaunas: Šviesa, 1981. – 207 p.
5. Kaffemanas R. Mąstymo psichologija. – Šiauliai: Šialių universiteto leidykla, 2001. – 136 p.
6. Kmieliauskas J. Vaizduojamosios veiklos pamokėlės vaikų darželyje. Piešimas, lipdymas. – Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos leidybinė redakcinė taryba, 1984. – 50 p.
7. Kruteckis V. Moksleivių mokymo ir auklėjimo psichologija. – Kaunas: Šviesa, 1978. – 272 p.
8. Piaget J. Vaiko kalba ir mąstymas. Vaiko logikos tyrinėjimai. – Vilnius: Aidai, 2002. – 327 p.
9. Pileckaitė – Markovienė M., Nasvytienė D., Bumblytė D. Vystymosi psichologija: vaikystė. – Vilnius: Enciklopedija, 2004. – 144 p.
10. Toleikis A., Trušys A. 10 piešimo technikų vaikams: knyga vaikų darželio auklėtojoms ir pradinių klasių mokytojams. – Kaunas: Šviesa, 1984. – 89 p.
11. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius: Margi raštai, 2007. – 364 p
Rasa Juknevičienė,
2012 07 29