Mozaika yra viena iš seniausių dailės formų. Mozaika – tai piešinys ar paveiklsas, kai vaizdas kuriamas iš įvairių medžiagų panašios formos ir tekstūros gabaliukų. Paprastai mozaikos daromos ant didelių plokščių paviršių, pvz., sienų, grindų ar lubų, tačiau kartais mozaika dekoruojami ir nedideli objektai.
Kretoje šis menas šis buvo išvystytas jau bronzos amžiuje. Antikos laikais mozaika buvo puošiamos pastatų grindys – pradžioje nesudėtingais raštais, vėliau – įmantriomis kompozicijomis iš spalvotų ir juodai baltų skaldytų akmens gabalėlių. Vėliau mozaika buvo šlifuojama. Bizantijos mene smaltos (specialus stiklas, skirtas mozaikoms) ir akmens (dažnai pusbrangio) mozaikos nebuvo šlifuojamos, tai leido išgauti ypatingą mozaikos gilumą ir spalvų sodrumą. XVI a. Italijoje labai paplito taip vadinama flotentiškoji mozaika. Ji buvo daroma iš šlifuotų spalvotų akmenukų ir naudojama to meto interjero ir baldų apdailai. XVII a. labai paplito mozaikos, kurios imitavo tapybos darbus. Jos buvo atliekamos naudojant smaltą (http://lt.wikipedia.org/wiki/Mozaika).
Kretoje šis menas šis buvo išvystytas jau bronzos amžiuje. Antikos laikais mozaika buvo puošiamos pastatų grindys – pradžioje nesudėtingais raštais, vėliau – įmantriomis kompozicijomis iš spalvotų ir juodai baltų skaldytų akmens gabalėlių. Vėliau mozaika buvo šlifuojama. Bizantijos mene smaltos (specialus stiklas, skirtas mozaikoms) ir akmens (dažnai pusbrangio) mozaikos nebuvo šlifuojamos, tai leido išgauti ypatingą mozaikos gilumą ir spalvų sodrumą. XVI a. Italijoje labai paplito taip vadinama flotentiškoji mozaika. Ji buvo daroma iš šlifuotų spalvotų akmenukų ir naudojama to meto interjero ir baldų apdailai. XVII a. labai paplito mozaikos, kurios imitavo tapybos darbus. Jos buvo atliekamos naudojant smaltą (http://lt.wikipedia.org/wiki/Mozaika).
