Ugdant asmenybę vienas pagrindinių reikalavimų – ekologinės-etinės kultūros puoselėjimas. Ugdant vaiko ekologines-etines nuostatas, siekiama nevartotojiško požiūrio į gamtą, pagarbos gyvybei ir atsakomybės už ją, pratinama rūpintis ne tik savo, bet ir visos žemės ateitimi. Gamta reikia grožėtis, ją jausti, o svarbiausia – pažinti.
Vaikui turime padėti ne tik pažinti artimiausią socialinę bei gamtinę aplinką, bet ir suprasti suvokti kaip ši aplinka veikia žmonių gyvenimo būdą. Privalu sudaryti sąlygas išsiugdyti reikiamus gyvenime gebėjimus, įgūdžius, vertybines nuostatas.
Ugdytojai (tėvai, pedagogai) neturėtų pažinimo proceso palikti savieigai. Napakanka pasakyti Aš myliu gamtą. Turime ne tik grožėtis gamta, bet ir rasti laiko jai pažinti. Vadinasi ugdant vaiko pažinimo kopmetenciją laikyti ją svarbia taip pat kaip ir kitas.
Turime mokyti vaiką, kaip dera žiūrėti į pasaulį: savo aplinką, artimus žmones, gamtą. Reikia jam papasakoti apie teisingus santykius šeimoje ir visuomenėje, apie pasaulį. Taip pat paaiškinti, jog visa tai sudaro vieną mechanizmą, darniai susijusią visumą, kurią privalu saugoti. Atskleisdami vaikams gamtą ir žmoniją valdančius dėsnius, ugdome jų santykį su savimi ir visuomene, ir galiausiai jie išmoksta iš aukščiau pamatyti gyvenimą, įsisąmonina atsakomybę už pasaulį ir supranta, kad viskas − viena. Kyla klausimas − kaip auklėti vaiką bei kaip teisingai elgtis?
Vaikas mokosi iš suaugusio, todėl išugdykime vaikui įpročius daryti tai, ko paskui gyvenime jam prireiks. Pradėti reikia kuo anksčiau. Jeigu tėvai atidėlioja ir neugdo kokių nors savybių ar įgūdžių iki tam tikro amžiaus, o tik vėliau pradeda juos formuoti, vaikas negali su tuo sutikti. Jis nesupranta, kodėl žmonės, kurie anksčiau jam leido tam tikrus dalykus daryti, staiga liaujasi leidę. Jis tarsi patenka į kitą pasaulį ir dabar iš jo reikalaujama to, ko jis neįstengia suprasti.
Tėvų dalyvavimas mokymo(si) procese
Šeima ir mokykla yra dvi pagrindinės ir svarbiausios mokymo, auklėjimo bei ugdymo institucijos. Tėvai – pirmasis sunkumų įveikimo, bendradarbiavimo, viskuo dalijimosi pavyzdys vaikui. Pirmokėliui atėjus į mokyklą įsitraukia ir mokytojai. Mokyklą ir šeimą jungia tas pats objektas – vaikas, todėl jų bendradarbiavimo svarba akcentuojama visuose mokyklai skirtuose dokumentuose, metodiniuose leidiniuose.
Geranoriška šeimos ir pedagogų sąveika – viena pagrindinių sąlygų nulemiančių visuminio vaiko mokymo, auklėjimo bei ugdymo sėkmę, todėl šeima ir pedagogai turėtų tapti partnerias.
Šeima duoda vaikui tai, ko negali duoti jokia kita visuomeninė organizacija: šiltus emocinius santykius, saugumo jausmą. Iš tėvų vaikas mokosi santykių su visuomene, priima papročius, dorovines vertybes, tautinius įsitikinimus. Kai tarp šeimos ir mokyklos yra bendradarbiavimo ryšiai, kai abi pusės veikia kartu, kai vieni kitus supranta, galima tikėtis gerų rezultatų.
Apibendrinus, norisi pasakyti – ir tėvų ir mokytojų pastangos bus veltui, jei jie nesujungs savo jėgų ir kartu nesinaudos tais metodais, kurie padėtų įgyvendinti jų geranoriškus siekius. Taigi viena aišku, kad siekdami remti vaikų pažinimą ir tobulėjimą, tėvai ir pedagogai turi veikti išvien, negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, ypač tokiu metu, kai socialinėje aplinkoje ryškus laisvės ir atsakomybės nesupratimas arba neteisingas interpretavimas. Visiems turi būti žinoma tiesa, kad lengviau auklėti, išmokyti, bet ne perauklėti.
LITERATŪRA
1. Čepukaitė A. Šiuolaikiniai vaikai. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 368 p.
2. Laurukėnaitė V., Makarskaitė-Petkevičienė R. Ekologinių-etinių nuostatų ugdymas Lietuvos ir Latvijos pradinės mokyklos gamtamoksliniuose kursuose // Pedagogika. – T. 73 (2004), p. 25-33. ISSN 1392-0304.
3. Makarskaitė-Petkevičienė R. Tėvai, namų aplinka – vienas svarbiausių veiksnių, įtakojančių vaiko santykį su gamta.
Rasa Juknevičienė,
2012 08 05
Vaikui turime padėti ne tik pažinti artimiausią socialinę bei gamtinę aplinką, bet ir suprasti suvokti kaip ši aplinka veikia žmonių gyvenimo būdą. Privalu sudaryti sąlygas išsiugdyti reikiamus gyvenime gebėjimus, įgūdžius, vertybines nuostatas.
Ugdytojai (tėvai, pedagogai) neturėtų pažinimo proceso palikti savieigai. Napakanka pasakyti Aš myliu gamtą. Turime ne tik grožėtis gamta, bet ir rasti laiko jai pažinti. Vadinasi ugdant vaiko pažinimo kopmetenciją laikyti ją svarbia taip pat kaip ir kitas.
Turime mokyti vaiką, kaip dera žiūrėti į pasaulį: savo aplinką, artimus žmones, gamtą. Reikia jam papasakoti apie teisingus santykius šeimoje ir visuomenėje, apie pasaulį. Taip pat paaiškinti, jog visa tai sudaro vieną mechanizmą, darniai susijusią visumą, kurią privalu saugoti. Atskleisdami vaikams gamtą ir žmoniją valdančius dėsnius, ugdome jų santykį su savimi ir visuomene, ir galiausiai jie išmoksta iš aukščiau pamatyti gyvenimą, įsisąmonina atsakomybę už pasaulį ir supranta, kad viskas − viena. Kyla klausimas − kaip auklėti vaiką bei kaip teisingai elgtis?
Vaikas mokosi iš suaugusio, todėl išugdykime vaikui įpročius daryti tai, ko paskui gyvenime jam prireiks. Pradėti reikia kuo anksčiau. Jeigu tėvai atidėlioja ir neugdo kokių nors savybių ar įgūdžių iki tam tikro amžiaus, o tik vėliau pradeda juos formuoti, vaikas negali su tuo sutikti. Jis nesupranta, kodėl žmonės, kurie anksčiau jam leido tam tikrus dalykus daryti, staiga liaujasi leidę. Jis tarsi patenka į kitą pasaulį ir dabar iš jo reikalaujama to, ko jis neįstengia suprasti.
Tėvų dalyvavimas mokymo(si) procese
Šeima ir mokykla yra dvi pagrindinės ir svarbiausios mokymo, auklėjimo bei ugdymo institucijos. Tėvai – pirmasis sunkumų įveikimo, bendradarbiavimo, viskuo dalijimosi pavyzdys vaikui. Pirmokėliui atėjus į mokyklą įsitraukia ir mokytojai. Mokyklą ir šeimą jungia tas pats objektas – vaikas, todėl jų bendradarbiavimo svarba akcentuojama visuose mokyklai skirtuose dokumentuose, metodiniuose leidiniuose.
Geranoriška šeimos ir pedagogų sąveika – viena pagrindinių sąlygų nulemiančių visuminio vaiko mokymo, auklėjimo bei ugdymo sėkmę, todėl šeima ir pedagogai turėtų tapti partnerias.
Šeima duoda vaikui tai, ko negali duoti jokia kita visuomeninė organizacija: šiltus emocinius santykius, saugumo jausmą. Iš tėvų vaikas mokosi santykių su visuomene, priima papročius, dorovines vertybes, tautinius įsitikinimus. Kai tarp šeimos ir mokyklos yra bendradarbiavimo ryšiai, kai abi pusės veikia kartu, kai vieni kitus supranta, galima tikėtis gerų rezultatų.
Apibendrinus, norisi pasakyti – ir tėvų ir mokytojų pastangos bus veltui, jei jie nesujungs savo jėgų ir kartu nesinaudos tais metodais, kurie padėtų įgyvendinti jų geranoriškus siekius. Taigi viena aišku, kad siekdami remti vaikų pažinimą ir tobulėjimą, tėvai ir pedagogai turi veikti išvien, negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, ypač tokiu metu, kai socialinėje aplinkoje ryškus laisvės ir atsakomybės nesupratimas arba neteisingas interpretavimas. Visiems turi būti žinoma tiesa, kad lengviau auklėti, išmokyti, bet ne perauklėti.
LITERATŪRA
1. Čepukaitė A. Šiuolaikiniai vaikai. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 368 p.
2. Laurukėnaitė V., Makarskaitė-Petkevičienė R. Ekologinių-etinių nuostatų ugdymas Lietuvos ir Latvijos pradinės mokyklos gamtamoksliniuose kursuose // Pedagogika. – T. 73 (2004), p. 25-33. ISSN 1392-0304.
3. Makarskaitė-Petkevičienė R. Tėvai, namų aplinka – vienas svarbiausių veiksnių, įtakojančių vaiko santykį su gamta.
Rasa Juknevičienė,
2012 08 05
