
Tautosaka – tai tradicinis sakomo ir dainuojamojo žodžio menas, sakytinė arba gyvo žodžio liaudies kūryba. Norint suvokti tautosakos prigimtį, kuo ji skiriasi nuo kitų menų, reikia atkreipti dėmesį į keletą svarbių jos požymių. Esminis tautosakos bruožas – kolektyviškumas (tautosaka yra anoniminė, bevardė), kitas svarbus bruožas – tradiciškumas (tik iš kartos į kartą perteikiama tautosaka ištisus šimtmečius išlieka gyva). Priešingi požymiai – pastovumas ir kitimas (kūrinių variantiškumas) taip pat būdingi tautosakai, tačiau vyrauja vis tik pastovumas, tradiciškumas. Dar vienas bruožas – tautiškumas, kurį nulėmė lietuvių kalba, nes ja sukurta tautosaka atsiveria visu kalbos grožiu ir poetinėmis galiomis.
Taikoma įvairioms progoms tautosaka susiskaldė į daugybę žanrų, pagal kuriuos ji skirstoma į tris rūšis – pasakojamąją, dainuojamąją ir smulkiąją. Šiame straipsnyje kalbėsiu apie smulkiąją tautosaką.
Smulkioji tautosaka – tai mažos apimties tekstai, neturintys nei melodijos, nei išvystyto siužeto, tačiau įvairuoja savo idėjiniu-tematiniu turiniu, paskirtimi, gyvavimo bei atlikimo būdu, išsiskiria vidine sandara – menine forma. Smulkiajai tautosakai priklauso patarlės ir priežodžiai, mįslės, minklės, greitakalbės, skaičiuotės, užkalbėjimai, gamtos garsų pamėgdžiojimai, linkėjimai, laiminimai, erzinimai, žaidimai ir t.t.
Smulkioji tautosaka iki šiol yra labai glaudžiai susijusi su įvairiomis žmogaus visuomeninio ir asmeninio gyvenimo sritimis: su darbu ir poilsiu, papročiais ir apeigomis, pramoga ir lavinimusi. Ji iki pat gelmių sutapusi su tautos istorija, kultūra, gamta, buitimi, žmonių būdu, temperamentu, jausena ir mąstysena – liaudies išmintis užima reikšmingą vietą lietuvių liaudies poetinėje kūryboje. Taigi mūsų mažytė pareiga – perduoti jaunajai kartai šią išmintį, ją įvertinti ir įprasminti šių dienų gyvenime.
Patarlė – tai pastovus vaizdingas apibendrinamojo pobūdžio posakis, kuris gyvuoja tradicijos būdu. Patarlėmis neretai ko nors pamokoma, patariama, stengiamasi sudrausti sulaikyti nuo negerų darbų.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Neprivalgei – neprilaižysi.
Mažiau kalbėk, daugiau klausyk.
Daug žinosi, greit pasensi.
Šiluma nelaužo kaulų.
Į ką jaunas įprasi, tą senas teberasi.
Tik kaulai ir oda.
Viena bėda ne bėda. Bėda veja bėdą.
Ant rankų nešioti.
Koksai paukštis, toksai ir lizdas.
Maži vaikai – maži vargai, didi vaikai – didi vargai.
Vienas kaip pirštas.
Kaip paukštelis (pirštelis, lašelis, uogelė) vienas (viena) likau.
Priežodžiai neturi didaktinio, pamokomojo elemento, tai asmenų, daiktų, situacijų tipiškus požymius nusakanti frazė.
Dėl skonio nesiginčijama.
Juoktis sveika.
Pagyvensim – pamatysim.
Aukštai lėkė – žemai tūpė.
Kas aukštai lekia – žemai tūpia.
Lazda turi du galus.
Beria kaip žirniais į sieną.
Bėga kaip akis išdegęs.
Vedžioti už nosies.
Žiūrėti pro pirštus.
Kad rodos, tai žegnokis!
Sėskis, didesnis nebeaugsi!
Vieni archajiškiausių tautosakos kūrinių, sudarantys savitą žanrų grupę, yra maginės paskirties pasakymai. Tokie tekstai seniau laikyti sakraliais ir bet kam nebuvo sakomi. Vieni maginiai pasakymai buvo susiję su oficialiais įteisintais ritualais, kiti – įprasti kasdienėje buitinėje aplinkoje. Aptarsime populiarius maginės paskirties pasakymus: maldeles, užkalbėjimus, būrimus (burtažodžius), keiksmus (keiksmažodžius) šiuolaikinių pedagoginių situacijų kontekste.
Maldelės, giesmelės – tai tautosakinis arba sutautosakėjęs literatūrinis tekstas, balsiai ar mintyse sakomas bendraujant su dievybe arba su garbinimo objektu. Maldelės ir giesmelės dievaičiams Perkūnui, Mėnuliui, Gabijai, Gavikliui, Miškiniui, Dievo karvytės ir gegutės klausinėjimai, gyvatės ir vilko užkalbėjimai atsirado labai tolimoje senovėje – dar tais laikais, kai vaikai linksmai šnekučiavo su gyvūnais, tikėjo baubais, raganomis. Po krikščionybės įvedimo Lietuvoje tokios maldos ėmė netekti religinės reikšmės ir buvo išstumtos į magijos sritį.
Jaunas Mėnesėli, mūsų karalėli,
tu švieti visados, mum linksmini.
Pamatom jį ir visi nusiramenam,
visi nusilinksminam.
Ataneši tu mum visokių loimį.
Kad tau Dievas dat pilnystį,
o mum Perkūno karalystį.
Užkalbėjimai − tai maginės formulės (sakytinės arba rašytinės), kuriomis užkalbėtojas siekia paveikti kitą asmenį arba mitinę būtybę, gyvūną, augalą, gamtos reiškinį. Jie skiriasi nuo maldelių, kuriomis kreipiamasi į dievybę, nes užkalbėjimais siekiama paveikti kitą. Buvo užkalbama gydant, siekiant ūkinės, vedybinės ar kitokios sėkmės, norint apsisaugoti, kartais naudojami norint pakenkti.
Saulė saulės, mėnulis mėnulio, kirmėlė kirmėlės; vaikšto, juodam plaukui, tegul nevodija neiškadija.
Juoda gyvatė, ruda, eik ant dievo sūdo, atleisk savo įkandimą!
Dagy, dagy, aš tave slegiu, kad išbyrėtų margai karvei kirmėlės. Jeigu išbarstysi, tave paleisiu, neišbarstysi – tu čia supūsi.
Būrimai – tai taikomoji magija, trumpas, kartais eiliuotas tekstas, dažnai be ypatingos magijai būdingos pasaulėžiūros. Būrimo tikslas: įsikišti į gamtos procesus (oro, derlingumo būrimai), pakenkti priešams (piktieji burtai), paveikti žmones (meilės burtai), gydyti (gydymo burtai), išvaryti arba kontroliuoti dvasias, sužinoti, kur dingo žmogus ar daiktas ir kt. Būrimai egzistuoja įvairiose pasaulio kultūrose bei religijose, o kaip prietarai populiarus tarp krikščionių. Vaikų būrimų užrašyta ir paskelbta nedaug.
Pievos žalios, / Daug gėlių, / Grok, žiogeli, smuikeliu!
Keiksmai, keiksmažodžiai tarp vaikų, ypač tarp paauglių nėra svetimi, tačiau mažai kas žino, kad jie pagal taikymo sritį yra tarp žodžių magijos ir šnekos tautosakos. Keiksmai – tai formulinio pobūdžio nepasitenkinimo reiškimas ar pikto kam nors lėmimas, susidedantys iš žodžių, turinčių demonišką, šventvagišką, obscenišką ar šiaip įžeidžiamą reikšmę.
Kad tave velniai!
Po šimts velnių!
Ima jį balti arimai!
Kad tu koją nusilaužtum!
Kad tave utėlės suėstų!
Oi, tu rupūže (žalty)!
Po perkūnais!
Greitakalbės – neilgi, dažniausiai vieno sakinio apimties posakiai, kuriuose pasikartoja keletas sunkiai ištariamų garsų junginių, tad greitai sakant iškraipomi. Greitakalbės sakomos žaidžiant, bendraujant su draugais, jų mokomasi per pamokas, rungtyniaujama, kas ištars greičiau nesuklydęs
Geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė ir gerdami gyrė: geriems vyrams geroj girioj gerą girą gera gert.
Atvirkštinė kalba – it vaikų žaidimas, kalbėjimo būdas, kai žodžiai iškraipomi sukeičiant jų skiemenų vietą
Pašianpadien pagrapaži padiepana. – Šiandien graži diena.
Replikos – tai patarlėms ir priežodžiams giminingi pasakymai, kuriais reaguojama į situacijas; žodinis komentaras, reakcija į išsakytą kieno nors mintį, pasakymą.
Eik kinkyt arklio: važiuosim į Migonius (Miegenus).
Vėjo vaikai rėkia.
Dialogai – pajuokavimai, kuriais įsiterpiama į kasdienį pokalbį, kai, pašnekovui nelaukiant, į nekaltą jo žodį, frazę reaguojama nusistovėjusia komiška formule.
Kai baisu, tai apsidenk maišu.
Pakratyk ožį už ragų.
Duok varškės. – Nuo varškės dantys išbarškės.
Pokalbiai, kuriais pavaizduojamas dviejų žmonių nesusikalbėjimas, specialiai įterpiamas bendraujant, yra vadinamas nesusikalbėjimais.
Pas mus buvo daug svečių. / – Ir aš nemėgstu tų kačių. / Ar tu neprigirdi? / Ir man tos bjaurybės smirdi.
– Kas tau gražiau? / – Ir aš namuos dažiau?/ – Ar tu manęs nesupratai? / – Taip, ir man atrodo keistai.
Erzinimais vadinama paauglių, ypač piemenų, kūrybinės energijos išraiška, kylanti iš polinkio šūkauti, erzintis, išlieti įtūžį, panieką ant ko nors. Vaikai (ypač mokiniai šiais laikais) dažnai eiliuoja žaisdami, ekspromtu, tad erzinimų tekstuose daug improvizacijos. Erzinant kitą ar kitus asmenis, gyvūnus, siekiama įskaudinti, pažeminti, užgauti, paniekinti, silpnesnį, pasišaipyti.
Ydų išjuokimai – tai erzinimai, kuriais siekiama pasmerkti tam tikras meluojančio, godaus, tinginiaujančiojo vaiko ydas, pasišaipyti iš jų, sugėdinti apkalbamą objektą.
Pagyrų ūlyčia,
Medinė gryčia,
Numeris geležinis,
Ir tas nusitrynęs.
Tinginėlio maišas,
Ar dar nenugaišęs.
Gausiausią erzinimų grupę sudaro pasišaipymai iš vardų.
Jonas – kapitonas.
Sandra – skafandra.
Ingutė mažutė, gudri laputė.
Garsų pamėgdžiojimai – trumpi liaudies poezijos kūrinėliai, sukurti pamėgdžiojant gyvosios ir negyvosios gamtos garsus panašiai skambančiais prasmingais žodžiais. Tai vienas žaismingiausių trumpųjų pasakymų tautosakos žanrų, labai panašus į erzinimus, tačiau skiriasi nuo jų, nes pamėgdžiojimais pakartojama žmonių kalba išlaiko tam tikrus sąskambius ir perteikia tų garsų žmogui sukeltą nuotaiką.
Kur man, kur man (katė).
Sveiki, gyvi, sveiki gyvi! (pempė).
Vyt vyt! Vyt vyt! (kregždė).
Kvarkt, kvarkt! / Imkit žagres art, art, art! (varna).
Tak tak taku. / Medį plaku. / Kai paplaksiu, / Kirmėlių rasiu! (genys).
– Krės, krės / Varškės / – Kam, kam? / – Vaikams. / – Kokiems? / – Mažiems (griežlė).
DAUGIAU SKAITYKITE-Pedagogui-Metodinė medžiaga-Patarlių ir priežodžių panaudojimas pedagoginėse situacijose
Neringa Visockė,
2012 07 21
Taikoma įvairioms progoms tautosaka susiskaldė į daugybę žanrų, pagal kuriuos ji skirstoma į tris rūšis – pasakojamąją, dainuojamąją ir smulkiąją. Šiame straipsnyje kalbėsiu apie smulkiąją tautosaką.
Smulkioji tautosaka – tai mažos apimties tekstai, neturintys nei melodijos, nei išvystyto siužeto, tačiau įvairuoja savo idėjiniu-tematiniu turiniu, paskirtimi, gyvavimo bei atlikimo būdu, išsiskiria vidine sandara – menine forma. Smulkiajai tautosakai priklauso patarlės ir priežodžiai, mįslės, minklės, greitakalbės, skaičiuotės, užkalbėjimai, gamtos garsų pamėgdžiojimai, linkėjimai, laiminimai, erzinimai, žaidimai ir t.t.
Smulkioji tautosaka iki šiol yra labai glaudžiai susijusi su įvairiomis žmogaus visuomeninio ir asmeninio gyvenimo sritimis: su darbu ir poilsiu, papročiais ir apeigomis, pramoga ir lavinimusi. Ji iki pat gelmių sutapusi su tautos istorija, kultūra, gamta, buitimi, žmonių būdu, temperamentu, jausena ir mąstysena – liaudies išmintis užima reikšmingą vietą lietuvių liaudies poetinėje kūryboje. Taigi mūsų mažytė pareiga – perduoti jaunajai kartai šią išmintį, ją įvertinti ir įprasminti šių dienų gyvenime.
Patarlė – tai pastovus vaizdingas apibendrinamojo pobūdžio posakis, kuris gyvuoja tradicijos būdu. Patarlėmis neretai ko nors pamokoma, patariama, stengiamasi sudrausti sulaikyti nuo negerų darbų.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Neprivalgei – neprilaižysi.
Mažiau kalbėk, daugiau klausyk.
Daug žinosi, greit pasensi.
Šiluma nelaužo kaulų.
Į ką jaunas įprasi, tą senas teberasi.
Tik kaulai ir oda.
Viena bėda ne bėda. Bėda veja bėdą.
Ant rankų nešioti.
Koksai paukštis, toksai ir lizdas.
Maži vaikai – maži vargai, didi vaikai – didi vargai.
Vienas kaip pirštas.
Kaip paukštelis (pirštelis, lašelis, uogelė) vienas (viena) likau.
Priežodžiai neturi didaktinio, pamokomojo elemento, tai asmenų, daiktų, situacijų tipiškus požymius nusakanti frazė.
Dėl skonio nesiginčijama.
Juoktis sveika.
Pagyvensim – pamatysim.
Aukštai lėkė – žemai tūpė.
Kas aukštai lekia – žemai tūpia.
Lazda turi du galus.
Beria kaip žirniais į sieną.
Bėga kaip akis išdegęs.
Vedžioti už nosies.
Žiūrėti pro pirštus.
Kad rodos, tai žegnokis!
Sėskis, didesnis nebeaugsi!
Vieni archajiškiausių tautosakos kūrinių, sudarantys savitą žanrų grupę, yra maginės paskirties pasakymai. Tokie tekstai seniau laikyti sakraliais ir bet kam nebuvo sakomi. Vieni maginiai pasakymai buvo susiję su oficialiais įteisintais ritualais, kiti – įprasti kasdienėje buitinėje aplinkoje. Aptarsime populiarius maginės paskirties pasakymus: maldeles, užkalbėjimus, būrimus (burtažodžius), keiksmus (keiksmažodžius) šiuolaikinių pedagoginių situacijų kontekste.
Maldelės, giesmelės – tai tautosakinis arba sutautosakėjęs literatūrinis tekstas, balsiai ar mintyse sakomas bendraujant su dievybe arba su garbinimo objektu. Maldelės ir giesmelės dievaičiams Perkūnui, Mėnuliui, Gabijai, Gavikliui, Miškiniui, Dievo karvytės ir gegutės klausinėjimai, gyvatės ir vilko užkalbėjimai atsirado labai tolimoje senovėje – dar tais laikais, kai vaikai linksmai šnekučiavo su gyvūnais, tikėjo baubais, raganomis. Po krikščionybės įvedimo Lietuvoje tokios maldos ėmė netekti religinės reikšmės ir buvo išstumtos į magijos sritį.
Jaunas Mėnesėli, mūsų karalėli,
tu švieti visados, mum linksmini.
Pamatom jį ir visi nusiramenam,
visi nusilinksminam.
Ataneši tu mum visokių loimį.
Kad tau Dievas dat pilnystį,
o mum Perkūno karalystį.
Užkalbėjimai − tai maginės formulės (sakytinės arba rašytinės), kuriomis užkalbėtojas siekia paveikti kitą asmenį arba mitinę būtybę, gyvūną, augalą, gamtos reiškinį. Jie skiriasi nuo maldelių, kuriomis kreipiamasi į dievybę, nes užkalbėjimais siekiama paveikti kitą. Buvo užkalbama gydant, siekiant ūkinės, vedybinės ar kitokios sėkmės, norint apsisaugoti, kartais naudojami norint pakenkti.
Saulė saulės, mėnulis mėnulio, kirmėlė kirmėlės; vaikšto, juodam plaukui, tegul nevodija neiškadija.
Juoda gyvatė, ruda, eik ant dievo sūdo, atleisk savo įkandimą!
Dagy, dagy, aš tave slegiu, kad išbyrėtų margai karvei kirmėlės. Jeigu išbarstysi, tave paleisiu, neišbarstysi – tu čia supūsi.
Būrimai – tai taikomoji magija, trumpas, kartais eiliuotas tekstas, dažnai be ypatingos magijai būdingos pasaulėžiūros. Būrimo tikslas: įsikišti į gamtos procesus (oro, derlingumo būrimai), pakenkti priešams (piktieji burtai), paveikti žmones (meilės burtai), gydyti (gydymo burtai), išvaryti arba kontroliuoti dvasias, sužinoti, kur dingo žmogus ar daiktas ir kt. Būrimai egzistuoja įvairiose pasaulio kultūrose bei religijose, o kaip prietarai populiarus tarp krikščionių. Vaikų būrimų užrašyta ir paskelbta nedaug.
Pievos žalios, / Daug gėlių, / Grok, žiogeli, smuikeliu!
Keiksmai, keiksmažodžiai tarp vaikų, ypač tarp paauglių nėra svetimi, tačiau mažai kas žino, kad jie pagal taikymo sritį yra tarp žodžių magijos ir šnekos tautosakos. Keiksmai – tai formulinio pobūdžio nepasitenkinimo reiškimas ar pikto kam nors lėmimas, susidedantys iš žodžių, turinčių demonišką, šventvagišką, obscenišką ar šiaip įžeidžiamą reikšmę.
Kad tave velniai!
Po šimts velnių!
Ima jį balti arimai!
Kad tu koją nusilaužtum!
Kad tave utėlės suėstų!
Oi, tu rupūže (žalty)!
Po perkūnais!
Greitakalbės – neilgi, dažniausiai vieno sakinio apimties posakiai, kuriuose pasikartoja keletas sunkiai ištariamų garsų junginių, tad greitai sakant iškraipomi. Greitakalbės sakomos žaidžiant, bendraujant su draugais, jų mokomasi per pamokas, rungtyniaujama, kas ištars greičiau nesuklydęs
Geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė ir gerdami gyrė: geriems vyrams geroj girioj gerą girą gera gert.
Atvirkštinė kalba – it vaikų žaidimas, kalbėjimo būdas, kai žodžiai iškraipomi sukeičiant jų skiemenų vietą
Pašianpadien pagrapaži padiepana. – Šiandien graži diena.
Replikos – tai patarlėms ir priežodžiams giminingi pasakymai, kuriais reaguojama į situacijas; žodinis komentaras, reakcija į išsakytą kieno nors mintį, pasakymą.
Eik kinkyt arklio: važiuosim į Migonius (Miegenus).
Vėjo vaikai rėkia.
Dialogai – pajuokavimai, kuriais įsiterpiama į kasdienį pokalbį, kai, pašnekovui nelaukiant, į nekaltą jo žodį, frazę reaguojama nusistovėjusia komiška formule.
Kai baisu, tai apsidenk maišu.
Pakratyk ožį už ragų.
Duok varškės. – Nuo varškės dantys išbarškės.
Pokalbiai, kuriais pavaizduojamas dviejų žmonių nesusikalbėjimas, specialiai įterpiamas bendraujant, yra vadinamas nesusikalbėjimais.
Pas mus buvo daug svečių. / – Ir aš nemėgstu tų kačių. / Ar tu neprigirdi? / Ir man tos bjaurybės smirdi.
– Kas tau gražiau? / – Ir aš namuos dažiau?/ – Ar tu manęs nesupratai? / – Taip, ir man atrodo keistai.
Erzinimais vadinama paauglių, ypač piemenų, kūrybinės energijos išraiška, kylanti iš polinkio šūkauti, erzintis, išlieti įtūžį, panieką ant ko nors. Vaikai (ypač mokiniai šiais laikais) dažnai eiliuoja žaisdami, ekspromtu, tad erzinimų tekstuose daug improvizacijos. Erzinant kitą ar kitus asmenis, gyvūnus, siekiama įskaudinti, pažeminti, užgauti, paniekinti, silpnesnį, pasišaipyti.
Ydų išjuokimai – tai erzinimai, kuriais siekiama pasmerkti tam tikras meluojančio, godaus, tinginiaujančiojo vaiko ydas, pasišaipyti iš jų, sugėdinti apkalbamą objektą.
Pagyrų ūlyčia,
Medinė gryčia,
Numeris geležinis,
Ir tas nusitrynęs.
Tinginėlio maišas,
Ar dar nenugaišęs.
Gausiausią erzinimų grupę sudaro pasišaipymai iš vardų.
Jonas – kapitonas.
Sandra – skafandra.
Ingutė mažutė, gudri laputė.
Garsų pamėgdžiojimai – trumpi liaudies poezijos kūrinėliai, sukurti pamėgdžiojant gyvosios ir negyvosios gamtos garsus panašiai skambančiais prasmingais žodžiais. Tai vienas žaismingiausių trumpųjų pasakymų tautosakos žanrų, labai panašus į erzinimus, tačiau skiriasi nuo jų, nes pamėgdžiojimais pakartojama žmonių kalba išlaiko tam tikrus sąskambius ir perteikia tų garsų žmogui sukeltą nuotaiką.
Kur man, kur man (katė).
Sveiki, gyvi, sveiki gyvi! (pempė).
Vyt vyt! Vyt vyt! (kregždė).
Kvarkt, kvarkt! / Imkit žagres art, art, art! (varna).
Tak tak taku. / Medį plaku. / Kai paplaksiu, / Kirmėlių rasiu! (genys).
– Krės, krės / Varškės / – Kam, kam? / – Vaikams. / – Kokiems? / – Mažiems (griežlė).
DAUGIAU SKAITYKITE-Pedagogui-Metodinė medžiaga-Patarlių ir priežodžių panaudojimas pedagoginėse situacijose
Neringa Visockė,
2012 07 21